250 tūkstančių liberalizmo atspalvių

Truputėlį keista yra matyti Liberalų Sąjūdžio partiją absoliučiai dominuojančią viešojoje erdvėje, kai istoriškai jų credo daugiau buvo “tyliai ir po truputėlį”, gi R.Šimašius vieno labai neteisingo žmogaus labai teisingai buvo įvardintas “politiniu žoleėdžiu”, o dabar, regis, politinį žoleėdį siunčia į principe suicidinę misiją gelbėti partiją arenoje, kurioje dominuoja populistiniai plėšrūnai. Ir, visgi, kad ir koks skausmingas šis momentas bebūtų, Guogos kelionė į rūką, kuri, mano spėjimu, užsibaigs pas Karbauskį, bet kas ten žino – gal ir pas konservatorius ar socdemus, visgi yra geriausia, ko buvo galima tikėtis, kai visa situacija pasmirdo.

Pradėti derėtų nuo to, kad Liberalų Sąjūdžio partija visada labai vangiai atstovavo liberalizmo idėjas ir iš vienos pusės stiprų santykį su liberalizmu turintiems žmonėms tai visada badė akis, bet iš kitos pusės šitas pragmatizmas sekantiems Lietuvos politikos raidą visada turėjo matomas priežastis. Tai galbūt ir nestebina, nes lietuviškoje realybėje apskritai skaidrumo ir atsinaujinimo idėjos, tokiems kaip aš, visada buvo prerogatyva.

Gi net ir nelaikydamas savęs kairiuoju, laikau didžiule tragedija tokią situaciją, kai Lietuvoje kairė, konkrečiai moderni, vakarietiška socialdemokratinė kairė, neegzistuoja apskritai. Vietoj to turim krūvą konservatorių partijų, kurios visos nenori prarasti konservatyvaus rinkėjo (kuriais laikau absoliučią Lietuvos daugumą), o tas provincialus konservatizmas ir negali nykti, kol neatsiranda stipri vidurinė klasė. Tai štai atsakymui į tai, kaip ją sukurti – aš renkuosi tą patį atsakymą, kurį pasirinko ir Švedija, ir Danija, ir Airija, ir Vokietija – daugiau liberalizmo. Tiesą pasakius net nežinau nei vieno pavyzdžio naujausiais laikais, kai vidurinė klasė būtų stiprinama ne per liberalizmą. Galbūt tokių ir yra – tiesiog apie juos nežinau.

Turbūt bene vienintelis Leonidas Donskis savo laiku yra badęs pirštu į šitą problemą, vėl ir vėl kalbėdamas apie “kavolišką liberalizmą”, kuris buvo sietinas su istorine išeivija dėl turbūt visiems savaime suprantamų priežasčių. Kovoti už liberalizmą Lietuvoje visada buvo savotiškas pūtimas prieš vėją, kai liberalizmą kiekvieną dieną (deja ne hiperbolė) iš visų pusių taršo absoliučiai visos Lietuvos partijos, jos įvaizdį žemyn tempia besislenkantis istorinis pleištas abejotinos reputacijos Zuoko projektų, net ir mūsų akademijos bei žiniasklaidos korifėjai visiškai atvirai sau leidžia spardyti ir taip iki begalybės suspardytą liberalizmo įvaizdį. Galima pacituoti jau minėtą Donskį 2006-aisiais metais:

Liberalų domėjimasis debatų kultūra, kritiškai mąstančių ir nepriklausomų piliečių ugdymo galimybėmis mokyklose ir universitetuose turėtų būti jų prioritetinis dalykas, o ne priešrinkiminės viešųjų ryšių akcijos epizodas.

<..>

Kad ir kaip būtų, termino „liberalizmas“ infliacija Lietuvoje yra įvykęs faktas, kurį neišvengiamai tenka pripažinti. Jei Lietuvoje buvo sąmoningai siekiama sukompromituoti liberalizmo vardą ir sukarikatūrinti patį liberalizmą, tai šis tikslas tikrai sėkmingai pasiektas daugeliui metų į priekį.

<..>

Liberalai privalėtų būti nesutaikomi ekonominio ir politinio centralizmo, monopolinio kapitalizmo, mūsuose niekam nebepavaldžios ir nebekontroliuojamos stambiosios valstybinės biurokratijos ir bet kokios savivalės kritikai.

Visą tekstą galite perskaityti čia, jei aktualu. Ką Donskis suprato, ką, pvz, šiandien supranta ir koks nors Andrius Tapinas, tai kad statybos prasideda nuo jaunimo, o ne nuo politinio status quo griovimo, nes nėra prasmės mėginti jį sugriauti, kai vėl ir vėl, ir vėl išauginsim fanatiškai savo kultūros supremacizmu tikintį jaunimą, kuris nė nedrįsta patikėti, kad viskas galėtų būti geriau.

Liberalizmo kritikos valgytojai

Šiai dienai, tenka pripažinti, liberalizmo kritika, net ir nepaisant lėto Liberalų Sąjūdžio augimo nesumenko, tačiau netgi išaugo. Svarbus momentas čia tik yra suprasti, kad kritika liberalizmui buvo ir yra niveliuojama su kritika liberaliosioms demokratijoms, globalizmui, kapitalizmui, mažumų saugojimu, Europos Sąjungai, nacionalinio kultūrinio identiteto erozijai, netgi elementariu komercializmu ir daugybe įvairių kitų socioekonominių ir kultūrinių abstrakcijų, kurių kiekviena domėtis ir aiškintis būtų labai įdomu, tačiau kas tam turi laiko, jei net akademikai to nedaro.

Atitinkamai matom tokius keistus epizodus, kai profesorius Jokubaitis VU studentam rengia seminarą apie tai, kodėl “liberalizmo filosofija nėra filosofija” ir nors liberalizmas tampa centrine tematika, lyg ir į antrą planą nukeliauja tai, jog visa jo abstrakti kritika remiasi tuo žmogumi, kuris jaučiasi radęs galutinį atsakymą politinėje filosofijoje – kitaip tariant galiojantį bet kokiam politiškai angažuotam žmogui, net ir nepriklausomai nuo jo politinių pažiūrų. Ir tai vyksta (!) neva elitiniame universitete tariamai vieno ryškiausių profesorių.

Natūralu, ponas Jokubaitis nenori pasakyt, kad liberalizmas tame kontekste yra blogesnis už konservatizmą, tačiau taip netyčia tiesiog kažkaip gaunasi. Jam labiau skauda dėl apskritai filosofinės minties stagnacijos, dėl filosofijos ir politinės santvarkos niveliacijų, dėl švietimo sistemos kapitalizacijos ir kitų visai sveiką protą kritikoje išsaugojančių elementų, tačiau reikia surasti baubą ant kurio viską galėtum suversti. Jam skaudu, nes moderni demokratija, kur ji bebūtų – Lietuvoje ar Amerikoje, išstumia lauk inteligentą ir jo neklauso, jam apmaudu, kad demokratija apskritai nustojo evoliucionuoti ir ėmė saugoti savo status quo, o bičui norinčiam graikų agoros ir masių dievinimo už jo įstabią erudiciją – skauda, kad jisai demokratijoje nėra aukščiau šlavėjos, o atlyginimo kontekste visada bus 5 kartus žemiau pardavinėjančio vibratorius internete.

Kažką reikia apkaltinti. Liberalizmas – labai saugus variantas. Ar akivaizdžiai, ar mažiau akivaizdžiai, senųjų inteligentų karta šitą magišką užkalbėjimą kartoja kiekvieną kartą gavę proga, gal todėl man jau tapo sunku patikėti jų nuoširdumu. Juk štai ir intelektualizmo erozijos laikais, kas trukdo bet kokiam profesoriui užsiiminėti ta intelektualia veikla, kurios jam taip stinga? Bet gi kaip patogu turėt pasiteisinimą – kaltas liberalizmas. Dėl visko. Visada. Aišku, šis atvejis, reikia pripažinti, yra neįtikėtinai nuosaikus, gal todėl, kad pats Jokubaitis neatrodo kaip visiškas radikalas, ko negalėtum pasakyti apie kai kuriuos jo kolegas.

Pažiūrėti, jei mėgstate švaistyti laiką, galite čia, nors asmeniškai siūlau nešvaistyti laiko – aš tą jau padariau.

Ir šis motyvas kartojasi dažnai, štai kituose debatuose su A.Navicku V.Radžvilas retoriškai klausia, kokioje šalyje būtų suprantama arši kritika tautos „didvyriams“, tokiems kaip V.Kudirka. Neva jis negali įsivaizduot, kad Amerikoje taip vyktų su jos įkūrėjais (“the founding fathers” – neversiu į lietuvių, nes kam gadint tai, kas ir taip veikia) – skirtumas tik toks, kad Amerikoje tai vyko ne kartą, ne du, o vyksta kiekvieną dieną ir jei Vytautas Radžvilas mokėtų naudotis internetu, matyt pasibaisėtų, nes net ir Rusijos režimui kasdien pareina sočiai kritikos rusų kalba. Vienintelė vieta, kur vis dar egzistuoja sakralizuotos politinės bestijos turbūt tebėra Š.Korėja. Net ir Rusijai ar Kinijai tai nebegalioja. Aš neįsivaizduoju universiteto vakaruose, kur profesorius pasakęs, jog Europos Sąjunga yra aborto pramonės lobistų projektas, galėtų išsaugot savo poziciją. Ir visai ne dėl to, kad mistinis liberalizmas tai draustų, o elementariai dėl to, kad joks universitetas nenorėtų savo profesorių tarpe turėt visokių holokausto neigėjų, ateivių šalininkų ir dar politikos fakultete! Kokį precedentą tai brėžia? Ah, bet juk dėl visko kaltas liberalizmas, ar ne.

Tiesiog pažiūrėkite bent keletą minučių (jei netyčia prasidėtų nuo pradžių tai atsisukit maždaug iki 25:25):

 

Ir kai jūs negalėsit tuo patikėti, ir norėsit tai tiesiog pavadinti konspiracijos teorija, aš čia pacituosiu kitą frazę, kurią to paties interviu pradžioje ištarė tas pats V.Radžvilas:

“Labai geras dalykas, mano tvirčiausiu įsitikinimu, vadinamoji sąmokslo teorija yra vienas nuostabiausių išradimų, kuriuos sugebėjo sugalvoti žmonės, kurie iš tikrųjų nori ir siekia manipuliuoti kitais žmonėmis. Mat reikalas tas, kad ištarus bet kokią kritiškesnę mintį tuoj pat išgirsti klausimą, argi tai ne sąmokslo teorija?”

Ir taip sako Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Europos studijų katedros vedėjas tam, kad pasiteisintų kodėl vietoj politinio-profesinio vertinimo pateikia konspiracijos teoriją (!!!). Aiškindamas ne ką kitą, o ES atsiradimo ir raidos niuansus. Ką dar, aišku, jo situacijoje gali pasakyti. Belieka tik ašarą nubraukti, kad tokios neeilinės erudicijos žmogus sau leidžia švaistytis tokiom pigiom racionalizacijom.

Kitoje barikadų pusėje koks nors Vladimiras Laučius iš esmės lietuviškąjam liberalizmui mėgina priskirti vakaruose plačiai paplitusio progresyvaus liberalizmo (dėl ko daugybė žmonių ginčyjas ar tai apskritai suderinama su liberalizmo samprata) etiketę, neva, suprask, pas mus gajus kultūrinis progresyvizmas, kuriam save geriausiu atveju priskiria koks 0.01% populiacijos ir jų kolektyvi įtaka yra mažesnė nei manoji.  Na tai jau tikrai savęs vertą priešą išsirinko! Tokį, kurį viešojoje erdvėje atstovauja lygiai niekas. Na gal ten kokia M.Jankauskaitė. Vat tai, pažiūrėkite, kokia nematoma, slenkanti grėsmė!

Bet jis jau gąsdina žmones kalbėdamas apie violetinius liberalus, cenzą ir panašius dalykus, šalyje, į kurią pažiūrėjęs britų konservatorius sau pasakytų, kad jam nesuvokiama, kodėl mes tokie konservatyvūs, šalyje, kuri savo kultūra jau spėjo nutolti net ir nuo Estijos, ir vis dar velkasi paskui tokias šalis kaip Lenkija, Baltarusija ar Ukraina, o nuo čia visai netoli ir Rusija. Kad pamatę liberalą Jūs iškart galvotumėt apie tą keistą, dėl visko besiskundžiantį, su cenzo kirviais lakstantį jaunimą. Tarytum tai būtų liberalizmo esmė.

Kas paverčia situaciją itin komiška, kad kultūriniai marksistai, taigi ta tikroji uberprogresyvi kairė kritikuoja ne kokius tai konservatorius, bet… tą patį liberalizmą. Įsitikinkit patys, ką rašo tokie veikėjai kaip minėta Margarita Jankauskaitė:

Liberalizmo įtaką žmonių gyvenimui nagrinėjantys teoretikai pabrėžia, kad visuomenė apskritai darosi nesaugesnė, o moterys – dvigubai labiau. Neoliberalistinės tendencijos atgaivino ir neopatriarchalizmą.

Tai kaip čia gaunas? O gaunas paprastai, liberalizmas tapo magiška abstrakcija, kuria naudojasi absoliučiai visi, kurie paprasčiausiai neturi, ką pasakyt – liberalizmas kaltas. Net ir ekonomikoj – visiškai tas pats. Ir manęs visai nestebina, kai neraštingas vidurinio amžiaus vyrukas man pradeda postringaut apie neoliberalizmus, kapitalizmus ir panašiai, nė nežinodamas, ką tai reiškia, nes kad ir kur pasisuksi, kad ir kur, ir ką paskaitysi – visur viskas ant verčiama ant liberalizmo. Juokas juokais, bet praeito amžiaus pradžioje iš esmės tą patį darė bolševikai. Kaip sėkmingai jiems pasisekė su jų revoliucija, ar ne? Iš kur tas keistas polinkis šnekėt apie revoliucijas?

Ir aš nesakau, kad taip kalbantys būtinai bolševikai, anaiptol, aš bedu pirštu į tą keistą žmonių įprotį neklausti kas ir kodėl, ir ką pavogė, o tiesiog konstatuoti, kad jeigu būtų kažkokia magiška ir stebuklinga santvarka, tai ji kažkaip magiškai ir stebuklingai priverstų ant holivudinių filmų augančius vaikus nenaudoti anglizmų, verslininkus dalintis visu savo turtu, ir niekam nieko netrūktų, o dabar – liberalizmas taigi, tas parazitas, viską sugriauna!

Štai mes turim ir mūsų politinį “elitą”, kuris kiekvienai progai pasitaikius tarkuoja “laukinį kapitalizmą” kaip neva “savaime suprantamą” liberalizmo išvestį, kur visa ko esmė yra pelno maksimizavimas ir, suprask, nelieka vietos bendražmogiškom vertybėm, o dėl to žmonės skursta. Visi šiti sentimentai Jums turėtų būti iki skausmo (arba piktdžiugos) pažįstami. Tai kur ieškoti liberalizmui prieglobsčio? Čia gi žmonės beda pirštu į Lietuvos Laisvos Rinkos institutą, o pastarasis ir vėl pateikia suprimityvintą, lengvai sudaužomą liberalizmo versiją.

Štai kad ir paskutinė p.Šilėno ginama iniciatyva – vadinamosios Sodros lubos (kurias palaiko ir Liberalų Sąjūdis). Kiekvienas sąmoningas Lietuvos pilietis suvokia ir žino, kad dabartinė Sodros sistema ir socialinės problemos yra ne tik prastos socialinės politikos rezultatas, bet ir mūsų sudėtingos istorinės praeities neišspręstų problemų šleifas. Todėl labai lengva švaistytis tokiais argumentais kaip “nesąžininga mokėti, kai mainais nieko negauni” – mat, suprask, 3% Lietuvos turtingiausių žmonių reikia padidinti pajamas įvedant regresyvius mokesčius. Nes nesąžininga.

Ar sąžininga buvo sovietų okupacija? Ar sąžininga, kad mes ant pusbadžiu gyvenančių pensininkų “ištempėm” visą nepriklausomybę? Ar sąžininga, kad Lietuvos krizę tempė vien skurdžiausiai gyvenantys žmonės per padidintą PVM’ą, emigrantų perlaidas ir akcizus? Ar sąžininga, kad viešojo sektoriaus mažinimą siūlę konservatoriai išsigando prarasti biurokratų balsus ir todėl nieko nemažino ir dar įvedė regresinius mokesčius? Ar tai yra sąžininga? Aišku, kad ne. Bet kas žinojo, ką daryti? Pažiūrėkit į Lotynų Ameriką, jų mėginimai judėti nuo socialistinių santvarkų prie kapitalistinių atrodo milijoną kartų blogiau, tai matyt kažką, visgi, kad ir per kokius sunkumus ir neteisybes, padarėm gerai. Į tai neatsižvelgti būtų tiesiog absurdiška, kai nori judėti į priekį. Ir judėti ne šiaip, tačiau protingai.

Nuskambės labai banaliai – bet visas gyvenimas nesąžiningas. Turim savo problemas ir naštą, ir liberalizmą taip pat reikia adaptuoti sudėtingai Lietuvos istorinei ir geopolitinei realybei. Tą dauguma liberalų sugeba padaryt sėkmingai, sunkiau čia sekasi tik libertaram, kurie savo ideologija vadovaujasi daugiau kaip religiniu kanonu, kuris neva turėtų paaiškinti absoliučiai viską, yra abstraktus, skamba įtaigiai, bet galiausiai į viską žiūri neįtikėtinai suprimityvintai, dėl ko dažnai neatlaiko realybės kritikos.

Grįžtant prie pavyzdžio, ar siekti atsakingos socialinio draudimo kaupimo sistemos yra bloga iniciatyva? Jokiais būdais. Tai būtų nuostabi iniciatyva. Bet LLRI nesiūlo reformos. Štai ponas Šilėnas kartoja tą libertarinę (škias radikalių ekonominių liberalų) mantrą, kad mokesčiai yra blogai. Aišku, kad blogai. Bet tranzicija turi būti nuosaiki, vykti laipteliais ir ne priešinti žmones, kad vieni “ėda kitų sąskaita”, tačiau būti orientuota ir argumentuota, kodėl tai visiems į naudą. Negali tiesiog sakyti, kad visi mokesčiai yra reketas ir todėl mažindamas bet kokį mokestį bet kaip ir bet kur, aš kovoju su reketu. Na, gali. LLRI ir libertarai būtent tą ir daro. Bet kaip tik todėl čia ir reikia tos sankirtos tarp liberalizmo ir libertarizmo. Libertaras įpareigotas kartoti tą mantrą. Liberalas – ne. Liberalui liberalizmas yra daugiau tam tikros gairės, vizija, kurią ji(s) analizuoja ne hipotetinėje-teoretinėje realybėje, tačiau toje, kurioje gyvena su visa jai būdinga specifika.

Ir didžiausias paradoksas, kad kairiųjų vyriausybė patvirtino Sodros lubas. Tai dar vienas įrodymas, kad Lietuvoje jokios kairės nėra. Nėra net jos užuomazgų. Partijas galim skirstyt nebent į marginalias, ieškančias revoliucijų ir tradicines (kurių visos yra kultūriškai dešiniosios su konservatoriais – kairiausiais, nes jie visada gina biudžetininkus ir siūlo stiprinti valdžios centralizaciją, socialdemokratais per vidurį – nes jie nieko nesiūlo ir nedaro, ir liberalų sąjūdžiu, kuris visada siūlo po truputėlį slinktis į dešinę). Taigi čia yra labai keistas paradoksas, nes nors LLRI sąraše puikuojasi stambus kapitalas, tai visai nėra kontraversiška, nes liberalizmas (maži mokesčiai ir mažai mokesčių) visada bus patrauklus stambiam kapitalui, kas yra kontraversiška, kai supranti, kad nėra Lietuvoje partijos geriau atstovaujančios stambaus kapitalo interesus nei Lietuvos socialdemokratai. Koks skirtumas kapitalistui dėl kokių priežasčių jam sumažėjo kaštai ar atsirado papildomi barjerai potencialiems konkurentams ir kiek logikos yra argumentuose, jeigu rezultatas yra.

Bet aš jau leidau sau šiek tiek išsiplėsti, tuo pačiu pripažindamas, kad ir ta neigiama liberalizmo pusė, man norisi sakyti fanatiška, tikrai nėra kažkokių tai varguolių mitas.  Pereinant į dar kitokį kontekstą, manęs visai nestebintų, jeigu Lietuvos visuomenei būtų naujiena, kad daugybė liberalų nepalaiko eurofederalizmo idėjos, nes gerbia valstybių autonomiją. Ir apskritai visų juridinių subjektų, čia jų samprata išsiskiria fundamentaliai nuo kairiųjų.

Elementarus pavyzdys, konservatoriai savo rinkimų programoje siekia dar labiau apriboti savivaldybių autonomiją, nes mano, kad rajonų savivaldybėse gyvena žmonės, kurie nieko nesugeba, todėl ministerija juos laikys už pakarpos. Liberali samprata mums diktuotų, kad reikia galimybę spręsti, ką savivaldybė daro, palikti savivaldybėms – ministerijos gali pasiūlyti pagalbą, bet negali “liepti” savivaldybėms kažką daryti ar kitaip jomis manipuliuoti, nes žmonės, kurie renka Raseinių savivaldybės tarybą, gyvena Raseiniuose ir todėl gyvena su savo pasirinkimo pasekmėm – ne Gedimino prospekto bildukai. Tai nereiškia, kad rajonų problema nėra Lietuvos problema, tačiau tai išlaiko liberalios atsakomybės sampratą suvokime, kad rajonų gyventojai, kad ir kaip jiems sunku bebūtų, visų pirma turi patys kažkur judėti.

Šie pavyzdžiai tėra iliustraciniai, kad Jums lengviau būtų suprasti, kaip aš iki jų atkeliavau, bet jų esmė yra labai paprasta – Lietuvoje daug kas kuria itin neigiamą liberalizmo įvaizdį, liberalizmo šaukliai istoriškai Lietuvoje juo daugiau dengėsi, nei jį atstovavo, akademijai patogu karti viską ant šito nugaišusio šuns, nes niekas per daug su jais ir nesiginčyja. Ir šiame kontekste mes turime Liberalų Sąjūdį.

Tuo pačiu puikiai suprantantį šitą realybę, todėl reaguojantį vangiai. Pasekoje labai tragiškai (jei apskritai) komunikuojantį tokius dalykus, kuriuos išdėsčiau, o kai kur remiantį idėjas, kurios gal ir skamba liberaliai, bet būtų galima ginčytis, kiek iš tiesų liberalios yra atsižvelgiant ne tik į minėtus moralinius kanonus, bet būtent į lietuvišką realybę. Ir lengva nusisukt tokiems intelektualams kaip Leonidas Donskis nuo liberalų, bet skaudu tai yra būnant liberalu, kai suvoki, kad be jo lieka visa kohorta kitų akademikų, kurie jį ir toliau taršys.

Lengva yra ir kalbėt apie dešiniųjų vienybę su konservatoriais, kai pusė konservatorių ištisai kiša koją bet kokiom liberaliom iniciatyvom, o po to kita pusė siūlo būti draugais. Kai praėjus praeitai kadencijai oficialus naratyvas atrodė kaip “konservatoriai įveikė krizę, nes labai taupė, bet liberalai sugriovė KAM ir SAM, nes labai taupė.” Kur liberalui Lietuvoje atrasti draugų? Niekur. O oponentų apstu net ir tarp tų, kurie apsimeta draugais. Ir šitame kontekste atsiranda Antanas Guoga.

Antanuko nuotykiai

Aš jau nekartosiu viso to, kas esti žiniasklaidoj, geriausia iliustracija tam būtų pažiūrėti E.Jakilaičio „teisę žinoti“. Kaip ten bebūtų, nebūkime naivūs ir pripažinkime tai, kas yra akivaizdu:

  • Antanas Guoga Europarlamentaro mandatą “nusipirko” iš Liberalų Sąjūdžio.
  • Antanas Guoga yra neįtikėtinai naudingas Liberalų Sąjūdžiui, kuriam stinga ryškesnių veidų.
  • Liberalų Sąjūdis priėmė jį pilnai suvokdami, kad jo santykis su Liberalų Sąjūdžio piešiama vizija yra kontraversiškas, tačiau nepaisant to, visiškai palankiai žiūrėjo į šitus mainus – lėšos ir reklama už platformą.
  • Antanas Guoga nebūtinai yra kažkoks tai vien tik apie asmenines ambicijas galvojantis oportunistas, tačiau liberalizmas ir Liberalų Sąjūdis jam rūpi menkai, nes jis leido suprasti, kad partija neturi jokio vertybinio pagrindo ir tėra tam tikras abstraktus įrankis.

Tai net jeigu kaip žmogus, kaip individualus politikas, jis nebūtinai yra vertintinas labai kritiškai, nes beveik viskas, ką jis daro, atrodo kaip populizmas, bet ar kitaip šiandien atrodo Gabrielius Landsbergis, Ramūnas Karbauskis? Nė nekalbu apie visokius tvarkiečius ir Darbo Partijas. Negaliu nieko pasakyt tik apie socialdemokratus, nes jų klausant visada labiau kyla klausimas, ar mes gyvenam toje pačioje planetoje. Ir aišku, grįžtant prie Antanuko, pinigų maišas bei asmeninė mini imperija žmogui atveria visai kitokias galimybes, dėl ko tas populizmas pereina į visai kitokį lygmenį.

Bet čia esminis klausimas yra ne Antanas Guoga, o Antanas Guoga kaip Liberalų Sąjūdžio pirmininkas. Kaip šitoje sudėtingoje realybėje turėtų naviguoti bet koks LS pirmininkas? Ir galiausiai, jeigu partija gauna vertybiškai silpną pirmininką (kas man asmeniškai atrodo akivaizdu), kas nutinka su liberalizmu Lietuvoje?

Daugybė politologų, politikų ir kitų viešų asmenų pareiškė, kad šitai buvo smūgis ne tiek Liberalų Sąjūdžiui, kiek visai dešinei, bet aš sakyčiau, kad labiau už vis šitai buvo smūgis tikintiems liberalizmu, nes kad ir kaip vangiai, tačiau bent iš dalies Liberalų Sąjūdis jį tikrai atstovavo. Ir jei A.Guoga būtų tapęs partijos pirmininku – tai būtų paskutinis vinis liberalizmo karstui mažų mažiausiai dekadai (efektas nebūtų kitoks, nei po A.Zuoko avantiūrizmo, gal net ir dabar jo sulauksim).

Ir aš nežinau, kaip ir Jūs visi, kas įvyko su E.Masiuliu. Sveikas protas man sako, kad neįmanoma, jog tokio lygio politikas paimtų kyšį prieš pat rinkimus. Ir dar būtent iš tų žmonių, kuriuos ir taip visi seniai spėja nešant kyšius liberalams. Nu tai tiesiog neįtikėtina. Net ir tuo atveju, jeigu E.Masiulis tikrai būtų susitepęs korupcija, elementari logika sako, kad to nedarytų būtent dabar.

Konspiracijos teorijų čia daug galima išvest – mane labiausiai įtikinanti siūlo sujungti taškus ties Guogos flirtu su socialdemokratais, sklandžiusiems gandams, kad jis nori kurti naują partiją, augančiais Liberalų Sąjūdžio reitingais ir gana sėkmingai vykusia rinkimų kampanija. Bene labiausiai nuo konspiracijos teorijų atgrasantis dalykas be elementaraus kritinio proto, tai supratimas, kad jei tame būta kokio sąmokslo – tai jį sunku įsivaizduoti be Prezidentės žinios. Ir šitoj vietoj lieka tik vienintelis variantas – konservatoriai. Ypač kai jie tarytum susitarę dar drauge su Prezidente ėmė giedoti ir reikšti Liberalų Sąjūdžiui palaikymą, nors tuo pačiu pastaruoju metu itin išryškėjęs partijos veidas Žygimantas Pavilionis siunčia labai dviprasmiškus signalus:

Screen Shot 2016-05-17 at 19.17.02

Liberalų Sąjūdis – moderniausia Lietuvos partija su jaunaisiais politikais, pasirodo, irgi yra sovietinė nomenklatūra. Kaip pasakytų tautiečiai – nei 5, nei 9.

Gaila nesu Vytautas Radžvilas, antraip galėčiau sakyt, kad čia ne argumentų stoka pasireiškia, tačiau kaip tik kritinis protas ir vystyti šitą versiją, bet aš nežinau. Juoba esam desperatiški esamoj situacijoj. Ir esmė turbūt net ir ne čia – sutapimai sutapimams, sąžiningai čia viskas vyko ar ne ir kad ir kam trūksta sąžinės, daug kas šiandien sako, jog liberalai pasirašo mirties nuosprendį praradę Guogą ir Masiulį (nors niekas dar Masiulio neprarado!).

Svarbiau už liberalus yra liberalizmas. O jis su Guoga už partijos vairo yra tiesiog sunkiai įmanomas. Ir kad jau tuo einu link pabaigos, tai būtų verta paminėti ir tai, kokia sunki pamoka čia slepiasi patiems liberalams. Liberalų Sąjūdis nevengė pigaus populizmo, kaip nevengia ir visos partijos, nes visos tai bandė ir visoms tai, jei bent šiek tiek, visada veikė.

Bet yra kai kas, ko Liberalų Sąjūdis, kaip ir absoliučiai jokia kita politinė jėga niekada nebandė Lietuvoje – tai patį liberalizmą, išverstą į paprastą žmonių kalbą – mažiau biudžetininkų, mažiau pajamų apmokęstinimo (visiems, ne tik 3% turtingiausių), mažiau pajamų perskirstymo, daugiau asmeninės laisvės, daugiau smulkaus ir vidutinio verslo, daugiau priežasčių balsuot savivaldos rinkimuose, galų gale mažiau valstybės politikos kalėjimo.

Atsakingas liberalizmas neturi būti Sodros lubos ar PVM mažinimas, atsakingas liberalizmas laisvai gali būti gerokai kur kas mažiau kontraversiškas – kuo daugiau liberalizmo ten, kur jis įmanomas, atsižvelgiant į aplinkybes (aplinkybės irgi svarbios, ne tik lozungai!). Ir kol jis pateisinamas ne vien moraliniais lozungais iš serijos “tai yra teisinga” – nelygu politika tebūtų dar viena bažnyčia, tačiau ir racionaliais argumentais – nuo šito visiem būtų geriau.

Norėčiau sakyt kad tai buvo bandyta, bet nebuvo Ir jeigu Liberalų Sąjūdžiui vėl bus lemta grįžti prie savo 7-8% ribos, praradę populizmą ir pinigų maišą, nuo šitų dalykų nukentėję, gal bent jau drąsiau jausis būdami (tapdami?) liberalais. Nes būti liberalu Lietuvoje tikrai yra avantiūra. Ne ką kitaip nei būti homoseksualu ar atiduoti 58% savo atlyginimo valstybei, kai uždirbi 400 eurų ir po to apkaltinti darbdavį. Kas yra 7 kartai tiek, kiek sumokėtum būdamas Danijoj su tokiu atlyginimu. Bet matot, mieli kolegos, Danija tai socializmas. Kitaip nei Lietuva – su kosminiu darbo apmokęstinimu visų vakarų kontekste. Nė nekalbėsim apie tokias šalis kaip JAV.

Ne visi turi pasirinkimą. Skirtingai nuo visų Lietuvos žmonių, kuriem stinga galimybės rinktis – Liberalų Sąjūdis galvojo, kad ją turi. Galvojo blogai, nes kaip nebūna nemokamų pietų, taip ir nebūna nemokamos pagalbos. Ir už pagalbą iš Antano jie sumokėjo didžiausią įmanoma kainą, o apie tai kalbėjo net ir tokie kaip aš, naivu būtų pagalvoti, kad jie patys nesuprato į ką velias.

Jūs ieškot kuo džiaugtis. Kuo džiaugtis nėra. Nebent šita skaudžia pamoka. Ne Guoga sudarė sąlygas šitai situacijai, o liberalų baimė būti liberalais. Ir gal mano vienišas balsas nieko nereiškia, bet Guoga jį liberalams išsaugojo. Nereikia daryti nieko ypatingo, kad tokių situacijų išvengt. Užtenka patikėt, kad ir be Antanukų, Artūriukų ir vokelių po stalu sugebėsit įtikint žmones, jog liberalizmas gali veikti ir veikti puikiai. Istorija pilna tokių pamokų. Taigi parodykit. Pasižiūrėkit patys, jei netikit. Ir tuo pačiu sau pasakykit – „daugiau niekada“. Baisiai jau brangi šita pamoka, būtų apmaudu, jeigu ji nebūtų išmokta.

Pasidalino
Paskutinį kartą redaguota:

3 komentarai “250 tūkstančių liberalizmo atspalvių

  1. Palyginkime teiginius.

    „Mano tikslas ne klestintis Liberalų sąjūdis, o klestinti Lietuva, partija yra tik priemonė tam tikslui. Man nėra gaila partijos, ji tik instrumentas.“ – Antanas Guoga.

    „Antanas Guoga nebūtinai yra kažkoks tai vien tik apie asmenines ambicijas galvojantis oportunistas, tačiau liberalizmas ir Liberalų Sąjūdis jam rūpi menkai, nes jis leido suprasti, kad partija neturi jokio vertybinio pagrindo ir tėra tam tikras abstraktus įrankis.“ – Giedrius Alasevčius.

    Kaip „man negaila partijos, ji tik instrumentas“ tapo „partija neturi jokio vertybinio pagrindo ir tėra tam tikras abstraktus įrankis“? Na nepasakė Antanas, kad neturi _jokio_ vertybinio pagrindo. Manau, kad elgiesi nesąžiningai, suteikdas jo žodžiams sau naudingą prasmę. Dėl įrankio. Nesuprantu prieštaravimo – taip, kuo tikriausias įrankis, nes partija, kaip žmonių organizacija, yra priemonė (instrumentas, įrankis) tam tikriems tų žmonių tikslams pasiekti. Įrankis yra vertingas tiek, kiek jis atlieka savo funkciją (žinoma, kartais arba dažnai įrankiai tampa fetišais, bet netgi tuomet jie visviena pasilieka įrankiais). Partijos kaip aukščiausios vertybės suabsoliutinimas man labai asocijuojasi su sovietizmu. Beje, kodėl „abstraktus“. Manau, Antanui Liberalų Sąjūdis yra (teisingiau buvo) labai realus ir konkretus įrankis, nes juo akivaizdžiai ir atvirai naudojosi siekti savo tiksui („Mano tikslas ne klestintis Liberalų sąjūdis, o klestinti Lietuva“ – A.G.). Jei jam atrodė, kad šis įrankis neatlieka savo funkcijos, kodėl jis turėtų to įrankio gailėt?
    Ko pasigedau Tavo tekste, tai dėmesio tikslams. Tikslai. Tai, dėl ko visa šita košė yra ir ji verda. Ką reiškia Guogos „klestinti Lietuva“? Kiek Guogos klestinti Lietuva yra panaši į Liberalų sąjūdžio klestinčią Lietuvą, į E. Gentvilo klestinčią Lietuvą, į R. Šimašiaus klestinčią Lietuvą, arba į G. Alasevičiaus klestinčią Lietuvą? Ar Guogos klestinti Lietuva galėtų būti liberali, o gal liberalesnė?
    Mano asmeniniu vertinimu, Guoga gerai pasielgė, kad išėjo iš Liberalų Sąjūdžio ne dėl to, kad galimai yra kažkoks prieštaravimas tarp tų visų klestinčių lietuvų (realu tikėtis, kad jis tikrai yra), ne dėl tariamo Guogos neatitikimo Tavo įsivaizduojamam liberalo formatui, bet dėl to, kad jis tiesiog neastakingai ir negarbingai pasielgė su savo kolegomis, implikuodamas jiems kažkokią nepagrįstą kaltę ir skaldydamas partiją tuomet, kai jos išlikimui reikia vienybės.

    PS. Populizmas irgi yra įrankis.

  2. Kokie Guogos politiniai pareiškimai buvo ne liberalūs? Jis viešai pasisakė už LGTB teises, ko nedrįsdavo Masiulis. Tai šita prasme jis buvo netgi liberalesnis, nei liberalų partija.

    • Giedrius Alasevičius
      Giedrius Alasevičius

      Tai čia, Vytautai, tik prielaidos. Masiulis, beje, irgi yra pasisakęs viešai ir ne kažkokiam facebooke, o naktį prieš rinkimus LRT studijoj, tačiau nemanau, kad tatai yra esmė. Kontekste, kurį aprašiau, norėtųsi ne tiek liberalių politikų, kiek liberalizmo minties atstovavimo. Nesiginčyčiau, kad jis kaip asmuo tikrai atrodo liberalus, bet jis kaip partijos lyderis man atrodo, kad labiau linkęs į žaidimą populizmu, nei į liberalios minties sklaidą.

      Prisiminkim, kad Viktoras Uspaskichas irgi save laiko liberalu. Bijau sumeluot, bet berods V.Mazuronis kažkada irgi save tokiu laikė. Vėlgi, dėl konteksto, kurį aprašiau, aš labai smarkiai norėčiau pamatyt liberalus kaip liberalizmą reabilituojančią jėgą, jei dabar tai vangu – tai prie Guogos man atrodo tai neįmanoma, nes labiau tikėtinos yra bažnyčių statybos, bėdų turgūs ir panašiai (kas nesakau, kad yra blogai, natūraliai tai padeda pasiekti skirtingą elektoratą, bet čia daugiau jau jo asmeninis braižas – jis tiesiog neįtikino, bent jau manęs ir tame tarpe akivaizdu, kad ir daugybės partijos narių, kad yra ne tiesiog laisvas žmogus, bet ir atitinkamai kryptingai siektų į Lietuvą atnešti daugiau liberalizmo.

      Aš tiesiog nemanau, kad jei Liberalų Sąjūdis gauna daugiau balsų, tai automatiškai reiškia daugiau liberalizmo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*