Apie Saugumo Stoką

Vakar vėlai vakare su bičiuliu keliaudamas per neapšviestą, sovietmečiu dvelkiantį Kauno “Draugystės” parką, prasilenkdamas su keletu kitų žmonių, užfiksavau keistą momentą, kuris man galutinai kristalizavo bene sudėtingiausią aklimatizacijos aspektą grįžus iš Danijos Lietuvon. Mes ėjom siauru taku ir atsargiai pasitraukėm į šalį, ką padarė ir priešais ėjęs jaunimas. Bet tik tą akimirką man smogė supratimas, kad nebesu Danijoje.

Suprantat, Danija, ir ypač jos Šiaurė, kur aš pragyvenau tiek laiko, gali būti susumuojama vienu žodžiu – “saugumas”. Tą saugumo jausmą sunku nupasakoti, jis kyla tikrai ne iš jų socialinės apsaugos sistemos (nors galbūt ji ir prisideda) ar apskritai pasitikėjimo tarnybom, jis kyla tiesiog iš gyvenimo tarp visiškai kitokių žmonių. Aš gal augdamas senuosiuose Kauno miegamuosiuose rajonuose niekada ir neturėjau to baimės jausmo, kuris kyla jaunai merginai pėsčiomis grįžtant namo per neapšviestą parką ir matant krūvą šėšėlių, tačiau dabar, grįžus, tas nepasitikėjimo tvaiko buvimo faktas yra daugiau nei akivaizdus. Tik dėl to, kad turiu su kuo palyginti.

Ir štai aš draugui gana refleksyviai sakau, kad tie atsargūs žvilgsniai, pasitraukimas į šalį – tai taip akivaizdu, kad žmonės vos pamatę Tave naktį negali atsipalaiduoti – jie bijo mūsų. Ir mes šiek tiek atsargiai žiūrim į tai. Škias žmonės atsipalaiduot gali tik būdami tarp tų, kuriais gali pasitikėt. Danijoje taip nėra. Net ir gyvenant Kauno dydžio mieste, tas atmosferiškas jausmas, būdingas mažiems, tvarkingiems Vakarų Europos miesteliams, kur visi vienas kitą pažįsta, jis išsitęsia iki begalybės ir apima viską. Nepažįstami žmonės besisveikiantys su Tavim kone kiekvieną dieną, girti žmonės gatvėje, kurie užkalbina ir tiesiog užsišneka, ką jau čia – netgi ir tie, kuriuos šiaip pavadintume bomžais ten praeinant pro šalį Tau kartais pasiūlo išgerti su jais alaus, kurio jie visada turi. Tai sukuria kažką, ką sudėti į žodžius labai sudėtinga.

Tas draugiškumas, savaime suprantama, egzistuoja visur, bet tik ne tokiu mastu, kokį aš patyriau gyvendamas Danijoje. Ir šį disonansą yra sunku nupasakoti žmogui, kuris tiesiog nebuvo visiškai svetimos visuomenės pavertęs savo namais. Iš išorės pažiūrėjus gal net neišeitų atskirti ir visgi yra tas jausmas, tas saugumo jausmas, dėl kurio aš visiškai nepergyvenu, kai mano mergina 4 ryto grįžta iš darbo, dėl kurio aš kartais pats refleksyviai nusišypsau gatvėj tamsiam skersgatvyje sutiktai krūvai girtų žmonių. Nė neįsivaizduoju, kaip tą jausmą reikėtų atkurti Lietuvoje, faktas tiesiog, kad jo nėra. Yra tam tikros saugios terpės, tačiau įsivaizduoti, kad šitaip saugiai galėtų jaustis svetimas žmogus naktį žygiuojantis per kokį Kauno Vilijampolės ar Petrašiūnų rajoną, man yra sudėtinga.

Tačiau daug baisiau, kad pažiūrėjus į globalias tendencijas, kyla dar didesnis nesaugumo jausmas dėl ateities. Šiandien už akių užkliuvo keletas nuostabiai rafinuotų ir įžvalgių tekstų, vienas apie artėjančius JAV Prezidento rinkimus ir jų fatališkas pasekmes Amerikai bei kitas žiūrintis globaliau ir su nerimu stebintis dabartinę globalią situaciją, turinčią potencialo pakartoti istorinį žmogiškų tragedijų ciklą.

Iš tiesų, keistas intuityvus supratimas, kad pasaulis juda į kokią tamsią skylę kamuoja jau gerus trejus-ketverius metus. Turbūt ir negali būti kitaip, kai po pasaulinių karų stipriai nykusios izoliacionistinės tendencijos progresyviai nyko iki pat 2009-ųjų finansų krizės, o šiandien matom kaip viskas verčiasi aukštyn kojom.

Tai toli gražu ne tik terorizmo atakos ir ką tik įvykęs Brexitas, tačiau ir bendros tendencijos. Kai matai akyse žlungant pasaulinio lygio ekspertų autoritetus, kuriuos masiškai pakeičia personalinio brandingo kapitalo pagrindu kuriamos visuomenių žvaigždutės, pozityviai žiūrėti į ateitį turbūt ir nėra įmanoma.

Nesaugumo jausmas yra turbūt bene baisiausia visuomeninė jėga, kuri sėja tokią begalinę destrukciją, jog ateitį tampa sunku numatyti. Tai tokia keista, nematoma, stichiška force majeure, kuri stumia žmogų jaustis beviltišku – supratimas, kad Europoje tokių žmonių skaičius auga eksponentine progresija, vakaruose stiprėja izoliacionistinės tendencijos, o kasdien sulaukiam naujų neramumų.

O pokyčių mastas jaučiamas visur, kartais fatališkai pagalvoju, kad mano karta tikriausiai jau yra paskutinė, kuri galutinai raškys brandžius liberalios demokratijos vaisius. Aš jau esu rašęs tiek apie tai, kiek daug neadekvačios ir keistos kritikos sulaukia liberalizmas (arba neoliberalizmas, arba liberali demokratija), kaip ir tai, kokį keistą sėkmės modelį brėžia mūsų kartai – socialinių medijų, begalinio dėmesio, savo vertės validacijos kitų atžvilgiu – žodžiu visko, kas neturi pabaigos, kas yra tarytum nepasotinama bedugnė; kairiųjų dažnai kritikuojamas nesveikas mūsų noras konkuruojant išsaugoti butaforinę hierarchiją tik dėl to, kad daugelis mūsų vedini aklo pažado kažkada atsidurti jos viršūnėje ar dešiniųjų dažnai kritikuojamas nusigręžimas nuo dalykų, kurie žmogiškai yra gerokai universalesni – tokie kaip šeimos idilė ir bendruomeniškumas.

Aš jau gerą penkmetį laukiu, kol Lietuvoje užsidegs koks tai Kavoliško liberalizmo žiburėlis, nes Kavoliškas liberalizmas savyje sugebėjo tuos visus dalykus suderinti – jo esme nebuvo nei šiandien mums taip būdingos identiteto krizės kylančios iš besaikio individualizmo, tačiau jis taip pat ir akcentavo liberalo amžiną pasiryžimą stoti akistaton su absoliučiai bet kokiu opresyviu galios monopoliu – būtų jis ekonominės ar kultūrinės natūros. Toliau tiesiog pateiksiu savo paties paaiškinimą iš kitos diskusijos, ką turėjau omeny.

Kai Vakarų civilizacijos konfigūracinė forma iš karingojo dualizmo pakito į atskirtų sferų konfigūraciją, ji perėjo iš savo viduramžiškos fazės į dabartinę liberaliąją. Bet karingasis dualizmas išliko kaip šalutinis, papildomas principas, pakitusiomis formomis vis išnyrantis daugiausia geografinėje, klasinėje, etninėje ar religinėje Vakarų civilizacijos periferijoje. (V.Kavolis)

Neatsitiktinai Kavolis kaip vieną iš esminių liberalo savybių pabrėžia ne kažkokius epistemologinius nuosavybinius klausimus (mano nuosavybė – šventa, valstybė – blogio aparatas), tačiau non-konformizmą. Liberalas, tam tikra prasme, yra daugiau demokratijos sargas, nei griežta vertybine retorika pasižymintis žmogus. Apskritai Kavoliško liberalizmo esmė yra darbas visiems, o ne sau:

„Niekas negalėtų labiau skirtis nuo aštuonioliktojo am­žiaus kontinentinio laisvamanio nei devynioliktojo amžiaus nonkonformistinės protestantiškos kilmės anglų liberalas. Johno Stuarto Millio pradinis tikslas – pirmiausia būti naudingam tiems, kas rūpinasi švietimo tobulinimu, o antra <..> jo žmonai. Verta atkreipti dėmesį, jog pragmatikas liberalas, asmeninių teisių gynėjas, susaisto save dėkingumu kitiems – pats pasiskelbia esąs susaistytas pačiais savanoriškiausiais emociniais saitais.

Liberalas sąvąjį „aš“ pradeda nuo savanoriško, tačiau tvirto susisaistymo su kitais, o laisvamanis Casanova skelbia savo laisvę:
„Aš pradedu pareikšdamas savo skaitytojui, jog kad ir ką gera ar bloga padariau per savo gyvenimą, esu tikras, kad užsitarnavau nuopelnų arba užsitraukiau kaltę, ir todėl privalau laikyti save laisvu žmogumi. “

Sekuliarus liberalas buvo pradėjęs nuo intencijos būti naudingam kitiems, o laisvamanis, praktikuojantis atvirkš­čią utilitarizmą, siekia to, kas galėtų būti naudinga jam, ir (suvedžiojimų karjeros pradžioje) randa tai religijoje:

„Aš esu ne tik monoteistas, bet ir krikščionis, kurio tikė­jimas sustiprintas filosofijos, niekada niekam nepakenkusios. […] Neviltis žudo; malda ją išsklaido; o po maldos žmogus tiki ir veikia.“

Liberalas galėjo pripažinti tai, kuo kiti prisidėjo prie jo vystymosi, o laisvamanis yra savo paties gaminys, save kuriantis artefaktas, savo paties įpareigotas mylėti save: „Aš džiaugiausi sugebėjimu būti savo paties mokiniu ir pareiga mylėti savo mokytoją.“ (V.Kavolis)

Apskritai, bendruomeniškumo stoka tiek lokaliai, tiek globaliai šiandien tampa rimtu iššūkiu. Yra labai sunku ugdyti bendruomeniškumą laisvanoriškai – be dešiniesiems taip įprastos kultūrinės koercijos ar kairiųjų mėgstamo revoliucioningo pasipiktinimo, kuris siekia reformų iki begalybės maitindamas žmones neteisingumo jausmu, nes absoliuti lygybė tiesiog nėra įmanoma. Britai jau kuris laikas labai rimtai žiūri į šiuos dalykus ir paradoksų paradoksas, tačiau anot sociologinių tyrimų, britų jaunimas jaučiasi gerokai vienišesnis, nei jų pensininkai – daugiau nei ketvirtadalis apklaustų 18-24 metų jaunuolių jaučiasi vieniši visą laiką. Eurofondo apklausos, kurios tiria bendrą žmonių savijautos gyvenimo lygį, gali parodyt daugiau įvairių niuansų, tačiau bendrą situaciją turbūt galit atpažinti ir iš savo realybės, nes apie ją nuolatos rašo žiniasklaida: jaunų žmonių gyvenančių su tėvais kiekis procentaliai auga, ilgalaikiai santykiai tampa vis retesniu precedentu, jaunimo bedarbystė milžiniška ir daug kitų dalykų. Čia trumpam grįšiu prie pavyzdžio nuo kurio pradėjau – minėti danai, anot tų pačių apklausų, yra labiausiai linkę pasitikėti vienas kitu ir institucijomis (net 30% danų prireikus pagalbos pirmiausiai kreiptųsi į atitinkamas institucijas, o ne į šeimos narius).

Tai galima pateikti kaip individo priklausomybę nuo viešojo sektoriaus, kas klasikiniam liberalui ar konservatoriui yra abstrakti blogybė, tačiau aš apeliuoju ne į tai, kaip jie tai pasiekė (galbūt tatai ir nėra viešojo sektoriaus nuopelnas, kuris, be kita ko, Danijoj ir taip net mažesnis nei Lietuvoje – faktas priverčiantis susimąstyti apie tuos klišinius dešiniųjų argumentus), bet į psichologinius efektus, kurie labai jaučiami ten gyvenant. Gi čia žmogus iš pašalies (ir aš pats esu buvęs tuo žmogumi) gali prieiti ir pasakyti, kad tai tėra saugumo iliuzija, tačiau ar gyvendami Lietuvoje ir būdami budrūs, kone paranojiški, mes tikrai gyvename geriau? Ar šiandien pažiūrėję į tai, kas vyksta Amerikoje – tikrai tokia lengva širdimi iškeistumėt net ir lietuvišką realybę į tą svaigų sapną, kurio kupini internetinių komentarų kapinynai?

Ir visgi net ir tokie danai per paskutinius rinkimus antru numeriu išsirinko populistinę Danske Folkeparti. Žinoma, ji gal ir populistinė, tačiau nuosaikesnė daugeliu atžvilgiu net ir už tradicines mūsų partijas. Suprantama ir tai, kad ten kiti standartai. Jų standartais jie gal ir populistai. Mūsų – sunku pasakyt. Man visada buvo mistika, kaip skirtingų kultūrų kontekstuose politologai leidžia sau kažką pasakyti apie visuomenių lyginimą, kai kultūros skiriasi taip fundamentaliai, jog tie patys žodžiai turi visiškai skirtingas kontekstualias reikšmes. Bet grįžtant prie temos, ne kitaip ir Švedijoje su švedų demokratų partiją, kuri iki 2010-ųjų negalėjus pakliūti į Rikstagą, 2010 gavo 20 vietų parlamente, 2014-aisiais jau 49 ir kai kurie politologai spekuliuoja, kad ateinančiuose rinkimuose jie gali surinkti apie 20% visų balsų. Siūlau prisiminti, kad mes čia kalbam apie pačias progresyviausias pasaulio visuomenes. Net ir joms būdingos tam tikros dominuojančią politinę paradigmą kvestionuojančios tendencijos, kurios rėkaujančių kairiųjų kontekste gali būti ir suprantamos, tačiau tuo pačiu turi potencialą ir minėtas valstybes nusukti tuo pačiu savęs izoliavimo nuo tarptautinės bendruomenės keliu.

Tarytum lyg ir būtų galima sakyt, kad tai jų pačių progresyvumo rykštė atsigrežė atgal, tačiau tokie virsmai Donaldo Trumpo JAV rinkimuose, Brexito, Ukrainos ir Graikijos krizių (apie šitą turbūt jau pamiršot, ar ne? O ji vis dar tęsiasi), Lenkijos autoritarizmo nuotaikų kontekste, kurį jau matėme Vengrijoje – neįkvepia. Juoba, kad Vengrijoje pamatėme ir kaip iš laimės džiūgavę konservatorių pergale mūsų dešinieji netrukus tą savo džiūgavimą buvo priversti laikyti didžiausio trumparegiškumo manifestacija, kai net ir aršus sovietmečio ir komunizmo kritikas Viktoras Orbanas per penkiolika minučių sugebėjo apversti savo deklaruojamas vertybes 180 laipsnių Rusijos atžvilgiu. Neįkvepia ir auganti įtampa tarp Japonijos ir Kinijos, neįkvepia ir Rusijos-ES santykių krizė, neįkvepia ir tiksinčios Italijos ir Ispanijos bombos, kurios vis dar yra visai netoli nuo Graikijos, o ką jau bekalbėti apie tai, kas dabar dedasi Prancūzijoje ir Turkijoje. Vakarai vaikšto ant labai plono ledo. O jų sugebėjimas sėkmingai vaikščioti tuo ledu laiduoja Lietuvos saugumą. Kad ir kiek jo dabar turėtume.

Ir Lietuvos vaidmuo šitam globaliam kontekste neįkvepia labiau už viską – mes neturime absoliučiai jokios galios ar įtakos, tačiau mūsų gerovė remiasi išskirtinai Vakarų valstybių gerovės ir stabilumo garantu. Lygiai kaip per pirmą ir antrą pasaulinius karus mes tebuvom didesnių konfliktų pasekmė, lygiai kaip ir per ATR padalijimus, o anuomet Lietuva dar nebuvo visiškai nusilpus, mes savo pačių realybės akivaizdoje gavome tik stovimas vietas, lygiai taip pat bus ir dabar.

Beje, įdomiai atrodo ir Lietuviškos politinės realijos, kai šiandien Amerikoje Donaldas Trumpas – absoliutus sėkmės istorijų, prabangos kulto ir verslo elito archetipo įsikūnijimas atsistojęs prieš Hilari Klinton ar Baraką Obamą, naudoja kovos su korupcija ir elito žabojimo retoriką – tarytum jis pats nebūtų to elito su kuriuo kovoja, dalimi. Lieka tik pasijuokt iš fakto, kad tai Barakas Obama iškėlė savo kandidatūrą ir nušlavė tiek savo partijos viduje, tiek Prezidento rinkimuose oponentus, kurie atvirai buvo remiami verslo interesų. Ar ne tokią pačią ironiją šiandien stebim ir Lietuvoje su žaliųjų iškilimu? Ir kaip paradoksaliai mūsų dešinieji visai atvirai žiūri į bendradarbiavimo su jais galimybę. Štai toks besaikis pragmatizmas, pragmatizmas, kuris, anot Žižeko, šiandien yra pati didžiausia problema, didesnė už visus pabėgėlius ir badaujančius vaikus, priežastis, dėl kurios jis sako atsigręžimą į filosofiją esant didesne prerogatyva nei finansų rinkų stabilizavimą. Na, gal čia ir humanitaro idealizmas, tačiau sunku tame neįžvelgti racijos.

Tokioje situacijoje jaunimui būdingas optimizmas greičiau suteikia bendram peizažui grotesko, nei vilties, ypač atsižvelgiant į tai, kad žmonės iki 30 metų Europoje jau šiandien patys tapo viena didžiausių problemų (vienas iš ES užsibrėžtų iki 2020-ųjų yra dramatiškai sumažinti jaunimo atskirtį, Europoje yra per 7 milijonus jaunuolių, kurie nedirba, nesimoko ir nieko neveikia – ir jų skaičius vis dar auga, tiesiog iliustracija) – nė nekalbant apie tai, kad mūsų pasyvumas kuriant šeimas tikrai nepadeda demografinei krizei.

Taigi šitai ir intelektualesni žmonės ima pamatyti istorijai būdingą cikliškumą, o skaičiusiems Orvelą, Kestlerį, Milošą ar net ir Remarką, turėtų būti artimas pajautimas tos būklės, kai žmogus susiduria su visa istorija. Tas pats pajautimas mums atnešė ir Bolševikų revoliuciją – komunizmas turėjo užbaigti nesibaigiantį istorijos cikliškumą nusėtą karais, badmečiais ir besikeičiančia galios dinamika, tačiau greičiau pats prisidėjo prie to cikliškumo, nei jo išvengė. Taigi ta pati baimė ir nesaugumas, nesibaigiančių konfliktų nuovargis sudarė kontekstą, kuriame komunizmas žmones įkvepė vilties. Kaip visa tai baigės visi žinom.

Todėl svarbu prisiminti, kad liberali demokratija ir Europos Sąjungos projektas, kokių ydų kupini bebūtų, yra pirmas kartas Europos istorijoje, kai galėjome mėgautis santykinai milžiniška gerove ir taika visiems. Dešinieji mėgsta sakyti, kad tai kairė puldama istoriškai nusistovėjusias institucijas, tokias kaip šeimos ar pilietinės (tautiniu pagrindu) visuomenės sugriovė tam tikrą status quo, kuris ir buvo stabilumo garantas, tačiau stebėdamas šventes “be alkoholio” Naisiuose, Donaldą Trumpą besistumdantį su savo vasalais užsimaukšlinusiais meksikietiškas “sombrero” ar tą patį Lietuvos jaunuolį, kuris man rašo, kokia nuostabi ateitis mūsų laukia, nors jis pats dar jos nespėjo paragaut, aš nelinkęs pritarti tiems, kurie sako, kad tai liberali demokratija ydinga. Greičiau butaforinio individualizmo kulto ir masinės komunikacijos, įgalintos per technologines inovacijas, sintezė privedė mus prie tokios ribos, kur svarbiau už stabilumą mums tapo prekyba empatija, patriotizmu, praeities legendom ir kitom vertybėm.

Liberali demokratija niekada nereikalavo iš žmonių sukurti asmens identiteto kulto. Net ir civilinių teisių naratyvas remiasi ne individo iškėlimu aukščiau visų (kaip kažkada sakė Ayn Rand, kad „individas yra mažiausia mažuma“), tačiau būtent individo santykio apibrėžimu daugumos atžvilgiu. Šitas identitetų karas, kurį dabar matom, greičiau atsiduoda beprasme politine konkurencija nudažyta mūsų laikų realybės šou ir hipsteriškų kabakų savęs sureikšminimo kultais. Tais pačiais, dėl kurių liberalų sąrašo dešimtuke pusė sportininkų, pas konservatorius puikuojasi Juozapaitis ir dar neseniai puikavosi Algis Greitai, su Puteikio koalicija į rinkimus keliauja Kristupas Krivickas, o Amerika rizikuoja išsirinkti baisiausią Prezidentą savo istorijoj. Politika socialinių medijų ir interneto laikais vis labiau tampa įrankiu monetizuoti savo asmeninio tinklo apimtis. Kiekvienas nuskriaustasis po didesnio rezonanso viešumoje bėga greitai pasinaudoti proga paversti savo laiką žinių radijuje potencialiais balsais – ir nesvarbu, ar Tu esi krepšininkas, ar šiaip turėjai nemalonią akistatą su Alytaus meru.

Visgi akivaizdu tai, kad isteblišmento elitas – senieji politikai, tarptautinių biurokratinių aparatų vasalai ir žiniasklaidos žvaigždutės visur pasaulyje yra linkę pervertinti savo galimybes kontroliuoti plebsą. Arba cituojant vieną iš tekstų, kuriuos pareklamavau pradžioje:

Kai elito autoritetingumas nublanksta, kai isteblišmento vertybės pralaimi prieš populizmą, gali atsirasti tokia identitetų ir požiūrių įvairovė, kad juos suderinti tarpusavy tampa neįmanoma. Ir kai visi barjerai lygybei – tiek formalūs, tiek neformalūs sugriaunami; kai visi yra lygūs; kai elitas yra išjuokiamas ir suteikiama licenziją daryti “ką panorėjus”, atkeliaujame į tai kas vadinama vėlyvąja demokratijos faze. <..> Ir būtent tada, kai demokratija galutinai subręsta, anot Platono, būsimas tironas pasinaudoja savo proga. (T.Stone)

Arba pažvelgus iš kitos pusės, kaip masės yra įsiutinamos ir užprogramuojamos patikėti tuo tironu, kaip rašė Nyčė (“Stabų Saulėlydis”):

Kvailybė, o iš esmės instinktų išsigimimas, lemiantis visas nūdienos kvailybes, yra tai, kad apskritai egzistuoja darbininkų klausimas. Apie tam tikrus dalykus neklausinėjama: pirmas instinkto imperatyvas.- Aš niekaip nesuprantu, ką norima padaryti su europiečiais darbininkais po to, kai iš pradžių jie paverčiami klausimu. Jie jaučiasi per daug gerai, kad nuolat vis daugiau klausinėtų, nekukliai klausinėtų. Galiausiai jų yra didžiulė dauguma. Visiškai prarasta viltis, kad čia atsiras kuklaus ir savimi patenkinto žmogaus tipas, savotiškas kinietis: o tai kaip tik būtų protinga, to kaip tik labai reikėtų. Kas gi buvo padaryta? – Viskas, kad būtų sunaikintos net prielaidos tokiam luomui atsirasti,- pačiu neatsakingiausiu ir neprotingiausiu būdu buvo visiškai sugriauti tie instinktai, dėl kurių gali atsirasti darbininkas kaip luomas, darbininkas, pakenčiantis patį save. Darbininkas buvo padarytas karingu, jam buvo suteikta sąjungų teisė, politinė balsavimo teisė: ko stebėtis, kad savo egzistenciją jis šiandien suvokia kaip prakeikimą (moralės kalba – kaip neteisingumą)? Tačiau paklauskime dar sykį: ko norima? Jei siekiama tikslo, reikia siekti ir atitinkamų priemonių; jei reikia vergų, didžiausia kvailystė juos auklėti kaip ponus. (F.Nyčė)

Nors pastaroji frazė šiais laikais ir skamba kontraversiškai, tačiau jei būsit atsakingi ir vertinsit ją savo kontekste, tai netrukus atpažinsit tai ir savo realybėj. Būtent identiteto klausimas, koks jis bebūtų (mano kartoje Lietuvoje, tai mums būdingas Fata Morgana, rodantis kiekvienam išsilavinusiam jaunam žmogui, kad jo laukia kažkokia tai ypatinga ateitis, kad jis turi pretenziją į kažkokią ypatingą vietą pasaulyje, ypatingą gerovę – žodžiu, kad pasaulis jam privalo suteikti galimybę save realizuoti, kad jis turi būti išklausytas, kad būta kažkokios tai ypatingos rolės jam (vertybė prieš realybę norisi sakyti)), yra patsai sudėtingiausias.

Įsiutintos minios, vienos pykstančios dėl neišsipildžiusių lūkesčių (ar tai Amerika po “amerikietiškos svajonės” mirties, ar Lietuva po ne tokios gerovės, kokios vylėsi iš nepriklausomybės kai kurie piliečiai – mes visgi ne visais aspektais esame skirtingi), kitos siekiančios savo tikėjimu pramušti pasaulį, kuris šiandien labiau nei per pastaruosius tris dešimtmečius yra nestabilus, kaip du poliai – negalintys ir negalėsiantys susikalbėti, reiškiantys vienas kitam pretenziją dėl savo patiriamos neteisybės. Ir didele dalimi ant jų pečių turi būti kuriamas rytojus.

O saugumo jausmo ir nėra.

Jeigu viskas ir toliau vakaruose plėtosis taip, kaip plėtojasi dabar, ne inovacijų inkubatoriai ir darbo kodeksai ar civilinės teisės taps svarbiausiu prioritetu, tačiau siekis per dialogą ir supratingumą įtikinti tuos, kurių jau nesudrausminsim, įtikinti, kad liberali demokratija jiems jau padovanojo daugiau saugumo ir laisvės, nei bet kas kitas kada nors anksčiau.

O žmonės ir toliau jaučiasi nesaugūs. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir svetur ir jų daugėja. Liberalų Sąjūdis sako padvigubins patruliuojančių pareigūnų skaičių. Kad būtume saugesni. Danijoje policijos pareigūnų skaičius tenkantis vienam gyventojui mažiausias Europoje. Vis tie paradoksai. Kavoliško liberalizmo vis dar nėra. Gal rytoj.

Paskutinį kartą redaguota:

Kodėl burokėlis nežinojo?

Aš gavau gana nemažai asmeniškų žinučių (ir vis dar gaunu) nuo nusivylusių žmonių, pažįstamų ir taip toliau, ir kadangi jau turbūt trečią dešimtį tenka skaičiuot, tai tiesiog šaukte šaukiasi viešo įrašo, nes nepasakysiu nei vienam nieko išskirtinio. Ta proga antrą kartą nuo blogo atsiradimo pildysim liberoblio dienos epistemologiją:

Šeiperis (nuo žodžio “shape” – ang. forma, formuoti) – tai toks žmogus, kuris labai tiki. Bet jo (arba jos) tikėjimas yra labai dviprasmiškas, nes niekas negali suprasti, kuo jis tiki. Didele dalimi dėl to, kad jis ir pats nesupranta. Tai žmogus, kuris įsivaizduoja, kad skurdą pasaulyje galite išnaikinti žmonėms atskaitę seminarą su įkvepiančiu pasakojimu apie Abatonga genties (Afrika) narį, kuris neturėdamas nieko ir valgydamas rastus batraiščius pakeitė savo gyvenimą sugalvojęs tuos batraiščius pardavinėti. Sėkmingai investavęs savo pirmus tris dolerius į kastuvą jis pakeitė savo gyvenimą. Moralas tokių istorijų kaip taisyklė yra aiškinimas, kad ir Jūs galite būti tokie pat sėkmingi. Jums tereikia kastuvo. O kad pasirodytų, kokie jie yra neįtikėtinai protingi, dar paaiškina, kad kastuvas yra metafora įrankiui. Seminaras gali net taip ir vadintis “atrask savo kastuvą”. Nors jūs aišku nesat idiotas ir pats tą suprantat, bet šeiperis Jus laiko idiotu.

Kitaip tai ir Jūs būtumėt šeiperiu ir skaitytumėt tą seminarą. Suprantat, šeiperis įsivaizduoja, kad visi nori būti tokiu kaip jis, tiesiog kai kurie nėra tokie nuostabūs ir negali būti, todėl jis daro paslaugą žmonijai leisdamas Jums pasimaudyti jo neįtikėtino gilumo minčių šulinyje. Pilnai funkcionuojantis ir apsiskaitęs žmogus po tokios akistatos paprastai ir ieško šulinio. Kad galėtų nusiskandinti. Kiekvieno šeiperio svajonė yra pasiekti tokį lygį, kai žmonės jam mokės pinigus už jo gilias kalbas apie kastuvą.

Žinot, aš visada juokiausi iš visų pašeipinimų, įkraunamų-idėjų, padedamų-kablelių, inovacijų-inkubatorių, globalių-lyderių ir panašaus mėšlo.

Dabar aš… vis dar iš jų juokiuosi, bet tiesiog matau kaip kai kurie draugai ir pažįstami džiaugiasi, kad va tikintys ateinančia karta dėl liberalų skandalo gavo per galvą ir taip jiems ir reikia. Aš jau rašiau, kad man tai didesnė problema yra tai, kad jau ir taip numiręs liberalizmas Lietuvoje dar kartą gavo smūgį. Liberalų Sąjūdis pats iš savęs man nėra tokia rimta problema, nors dėjau visas viltis į jį (ir, tiesą pasakius, ir vėl už juos tikriausiai balsuosiu, jei nesugadinsiu biuletenio).

Reikia suprasti, kad tikėjimas niekada nebuvo blogai. Tikėjimas magiškais žodžiais, technologiniai buzzwordai ir visoks kitoks lyderystės zadanijų hokus-pokus yra, buvo ir visada bus mėšlas. Tikėjimas, kad yra Vėsaičių/Dagių/Stundžių Lietuva ir tada yra Šimašių/anūkų/Skvernelių Lietuva buvo, yra ir visada bus mėšlas.

Tikėjimas, kad Lietuvoj, kur pusė stambaus kapitalo sėdi ant tokių pačių pamatų, kaip vieno daktaro ne pagal specialybę sūnaus statybų įmonės, čia pašnekėjus per konferencijas kažkokias, gali kaip tai fundamentaliai pasikeist realybė, yra, buvo ir visada bus mėšlas.

Tai kai dabar matau, kad kai kurie žmonės džiaugiasi, kad neva va jauni žmonės gavo per galvą, nes tikėjo kitokia ateitimi politikoj – tai visų pirma problema, kad tie žmonės gavo visiškai neadekvatų realybės peizažą. Aš žinau. Aš pats su ta pačia propaganda augau. Įsivaizduokit tipinį mokyklinį burokėlį, kurio kelias į partiją ar apskritai politinį ar pilietinį aktyvizmą atrodo maždaug taip:

  • a) Jis mokykloj normaliai mokos, nerūko tūlike, tai visi jam sako, kad ji(s) yra Lietuvos viltis, kad jau ji(s) ten viską pakeis, tik tegu eina ir daro. 
  • b) Tas burokėlis įlenda į kokią jaunimo organizaciją (ačiū tiems, kurie mane nuo to išgelbėjot, aš ir pats vos nepasukau tuo keliu), kurios visos be išimties yra smegenų plovimo ir propagandos inkubatoriai. Dar baisiau su politiniais satelitais – nes čia dar atsiranda ir politinė subordinacija. Bet burokėliui smagu. Atsiranda chebra, visi tokie patys faini ir perspektyvūs, kur visi kolektyviai kartodami vienas kitam, kokie jie faini yra, dar labiau patiki, kad viskas yra faina. Kai kurie net patys biški mesijais pasijaučia. Ypač, kai nuvaro sugert su chebra į kokį pianoman. Efektas panašiai kaip visokių koučingo seminarų per kuriuos aiškina, kad siuvėja iš „kombinato“ nuėjus savo „komendantei“ arba „vedėjai“  pasakys „davai, Birute, Tu man pakelk atlyginimą, nes aš atleisiu savo šefą“ ir vienžo už tai, kad ji sužibėjo tuo begaliniu tikėjimu savimi, nes ji išdrįso patikėti, sulauks paaukštinimo! A ja, dauguma Jūsų jau turbūt net nežinot, kad Lietuvoj dar esti tokių vietų, kur dirba „komendantai“, kuriuos emigrantai laužyta kalba įprastai vadina „supervaizeriais“, kaip ir turbūt jau neaišku kiek laiko negirdėjot žodžio „kombinatas“, nors kai kurie žmonės po šiai dienai įsivaizduoja, kad ten dirba – čia ta Lietuva, kurios negalit pamatyt dirbdami baristomis coffeinuose, barmenais džonuose ir nešiodami papkes ir transparantus savo mesijam. Paguoda ta, kad uždirbat visi tai tą patį.
  • c) Burokėlis po to įsidarbina kokia barista arba barmenu vienoje iš „hip“ vietų, nes nors tai laikina, bet bent jau bus #smagu, ir toliau vaikšto į savo plano Lietuvai, kablelio dėjimo ar atsisukimo į žmogų bei trečio kelio Lietuvai seminarus, jisai semiasi įkvėpimo iš fotkių seime su savo kolegom, kur jie gavo pasėdėt prie kokio naujos kartos politiko su šukuosena ne už 7 eurus ir jau jaučia kaip ateina pokyčiai į Lietuvą.
  • d) Tada įsijungia jisai vakare ir skaito kokį nors emigravusį į Švediją apie tai, kaip BVP paaugo 3% procentus, todėl čia jau praktiškai kaip ir vsio, mes principe Rytų Europos Šveicarija tapom. Emigravęs į Švediją vis dar atgal į Lietuvą imigruot neskuba, bet burokėliui tokios detalės pro akis nesunkiai praslysta, nes jis taigi jau ir taip žinojo, kad viskas čia awesome ir #smagu – na taigi ko čia stebėtis, kad ir visokie ten BVP ir FDI, ir HDI neturėtų atspindėti to paties. Juk visa tai vardan didžios tėvynės!
  • e) Kai tokiam burokėliui labai pasiseka, jeigu jis žiauriai aria, tai jį gal net koks didelis politikos veikėjas numes padėt parašyt partijos programą, kurią perskaitys 50 žmonių per visą Lietuvą – 10 partijos narių, 10 tokių kaip aš, nes norės pasižvengt ir 30 žmonių su kokiu kitu interesu – pvz politologų ar PRščikų ir žurnalistų, kurie įpusėję visvien užmigs, nes ten daugiau lyderystės zadanijų ir mėginimo įkvėpt (savaime suprantama ir pažadėt), nei kažkokių tai konstruktyvių planų, o jie tą patį skaito kiekvienais metais.
  • f) Burokėlis ir toliau tiki ten visais gerais dalykais, nes nu o kur jis kitaip pamatys? Jam pasaulis skirstosi į keturias dalis: jo bendraminčius, jo kolegas, jo oponentus ir runkelius, kurie nesupranta ant kiek čia viskas pasikeitė ir kaip čia BVP, ir FDI, ir Investuok Lietuvoje, ir skaidrumas, ir vakarai, ir taip toliau, ir panašiai. Viskas, kaip jam atrodo, kas stovi tarp jo ir „klęstinčios Lietuvos“ – tai tik jo oponentai ir runkeliai. Tai jis tada net išmoksta piktintis tais žmonėmis, kurie už jį žino milijoną kartų daugiau, net jei jiems vadovauja komendantė Birutė. Ir vergauja dar stipriau.

Ir čia mes kalbam apie tokius, kuriems iš vis elementariai nebuvo nusispjaut, nes daugumai buvo. Bet kai man bent koks 30 žmonių per paskutinę savaitę parašė su „išmuštais saugikliais“, tai aš visiškai nesugebėjau rasti, kuom čia džiaugtis. Nes dauguma jų ne per galvą gavo, ne šalto dušo, bet jie tiesiog suprato, kad viskas, ką jie galvoja, yra visiškos nesąmonės ir absurdai, ir jiems nekyla rankos visko pradėt iš naujo. Visa realybė jiem sugriuvo ir slysta iš po kojų. Kas užaugino tokį trapų jaunimą? Tie patys, kurie aiškino, kad pasaulis yra kaip toj dainoj:

Neliūdėki, jei būna sunku, Išsipildo svajonės laiku, Tik svarbu labai norėti,Pasistengti ir tikėti.

O tai būtų neįmanoma, jeigu būtų iš vis bent viena vieta Lietuvoje jaunimui, kur juos ruošia ne tokiais burokėliais partiniuose darželiuose būti, o realiai suprasti kaip Lietuvą nuo Ukrainos skiria tik karas ir Europos Sąjunga, nes va mes jau tiek inovacijos inkubatorių pristatėm, kad mum baksnoja ir aiškina „tai ką darysit? Kaip neišnyksit?“

Būsim pilietiški – sėdėsim aparate, kurio esmė yra prikurt powerpointų ir prisharint ramanauskiškų medinių bajerių, nes taip Tu supranti pilietiškumą. Ir tada taip naikinamas iš vis net bent menkiausias poreikis bent kokiai kritinei minčiai, nes niekam neįdomu jokios kritikos, visiem reikia mesijų, konferencijų, lyderystės, minėtų powerpointų ir balionėlių. Tada konstatuojam „mes savo padarėm“ – ir aš suprantu, kad visiem reikia tikėjimo, bet kaip rašiau vakar – tokioje situacijoje paprasčiausiai nėra kuo džiaugtis. Ir neturi būti. Bet dar svarbiau – nebuvo kuo džiaugtis ir anksčiau!

Aš nei sakau, kad tai pasikeis, nei galiu iš vis džiaugtis matydamas, kad žmonės praranda tą tikėjimą, nei net turiu gerą supratimą, kaip tai turėtų keistis. Nes kai į viską žiūri iš distancijos, tai tokiais momentais kaip šitas nesijauti taip jau ir blogai, anaiptol, viskas pasirodo taip, kaip visada ir buvo. Kaip žinojai, kad yra. Net netikėjai, kad galėtų būt kitaip. Na gal, kažkur labai labai giliai. Bet burokėlis nežinojo. Kodėl burokėlis nežinojo?

89yuoyuytrd

Kairėj – jaunasis burokėlis prieš Obamos kalbą, dešinėj – jaunasis burokėlis po Obamos kalbos.

Ir numatomoje ateityje kitaip nebus. Bet negaliu truputėlį nebūt toks „aš Jums sakiau“ (nesusireikšminu – daug kas taip sakė), kai vietoj to, kad ugdytume kritiškus, nepriklausomus individus, mes auginam partinių darželių burokėlius, kurių tikėjimas ateitimi susiveda į tikėjimą pasirinktos spalvos transparantais.

Liūdniausia, kad po to tokių žmonių reakcija dažniausiai nėra pradėt viską iš naujo, mėgint suprast, kas čia įvyko. Tokių žmonių reakcija dažniausiai yra tiesiog pasiduot. Apskritai. Ir todėl visai nėra džiugu, kad žmonės gavo per tikėjimą, bet dar labiau nesmagu, kai supranti, kad visi esa(m/t) pasmerkti anksčiau ar vėliau tam pačiam, jeigu taip pigiai disponuosim tikėjimu.

Lietuvai ne idėjų, vertybių, skaidrumo ar filosofijos trūksta. Lietuvai elementariai trūksta žmonių, kurie kai pamato tarp savo chebros įsisukant šūdų malūnus, nueitų pas žurnalistus, prokuratūras ar policijas. Žmonių, kurie kai jiems pasiūlo tikėjimą, sakytų, kad čia viskas faina ir #smagu, bet o davai Tu man parodyk skaičių.

Ir žmonių, kurie, kai jiems pasiūlo lyderį, visų pirma ne bėgtų su juo nusifotkint, o atsakytų, kad „ne, ačiū, aš jau savo lyderius turiu – užtenka man.“ Partizanai miškuose mirė tam, kad iš kiekvienos Lietuvos mokyklos išgyvendintų lyderių profiliai galėtų būti sulydyti į kanalizacijos dangčius. Nes nėra neįtartinų žmonių. Neįtartini gali būti tik akivaizdūs rezultatai. Absoliučiai visa kita yra ir turi būt įtartina.

Juk niekas nevertė sudėt visų vilčių į penkis žmones, dvi partijas ar milijoną rankų. Bet sudėjot į oranžinius kostiumus, raudonas rožes ar žalias kregždutes, ar organizacijas, kurios keičia pavadinimą taip dažnai, kad net nėra prasmės jo atsimint – geltona/mėlyna pavadinsim.

Tai neturit teisės ir skųstis. Kaip ir pasiduot, nes turi atsirast kažkas svarbiau už partijas, jų pirmininkus. O jeigu pasiduosit – tai turėkit omeny, kad Jūs nenustojot buvę pilietiškais, Jūsų neapgavo – Jūs tokiais tiesiog niekada ir nebuvot, viskas, ko Jums reikėjo, tai pigaus tikėjimo. Būtent todėl savo tikėjimą realizavot per šeiperių konferencijas.

Todėl kiekvieną kartą, kai pamatysit diskusiją „kaip pakeisti Lietuvą“, kurią organizuoja akivaizdi politinė jėga, kai atsiranda kažkoks tai ten parašėlių rakinėjimas su megafonais iš akiniuotų bebrų, kurie siųs matai laiškus kažkokių ten šalių diktatoriams ir kažkas nuo to pasikeis, kiekvieną kartą, kai Jus pakviečia į diskusiją pasišildyt pseudo-lyderių spinduliuose, kiekvieną kartą, be jokių išimčių, lygiai taip pat palaikot šitą sistemą, kuri 25 metų žmogų taip indoktrinuoja, kad tas paskaitęs naujienų portala tris dienas sugeba tapti viskuo nusivylusiu .

Va tai Tau geriausias Lietuvos realybės apipavidalinimas – korupcijos skandalas, milžiniškas ažiotažas, viena tragiškiausiai suvaldytų komunikacinių strategijų… ir ta Tavo partija visvien atrodo šviesmečiais geriau už partijas, kurios delegavo paskutinę švietimo ministrę. Bet Tu tikėjai, kad radai kažkokią tai salelę, kažkokį tai universalų gėrį? O kodėl?

Ir kas Tau sakė, kad Tu privalai balsuot apskritai? Nes pilietiška? Kas taip sakė! Na, daug kas. Ypatingai tie, kur patys jaučiasi puikiai balsuodami ir dar labiau tie, už kuriuos galimai tenka balsuot. Šita detalė irgi praslydo?

Kodėl nepatikėjai Andrium Mamontovu, kai tas pasiūlė sugadint biuletenį? Nes „maža agrarinė valstybė“? O kaip jauties dabar – ar pasaulio metropolyje? Vat tai tokie klausimai į kuriuos kiekvienam šiandien pergyvenančiam pravartu atsakyt.

Nes aš tai klausiu savęs gavęs kiekvieną progą. Klausiu: kodėl burokėlis nežinojo?

Paskutinį kartą redaguota:

250 tūkstančių liberalizmo atspalvių

Truputėlį keista yra matyti Liberalų Sąjūdžio partiją absoliučiai dominuojančią viešojoje erdvėje, kai istoriškai jų credo daugiau buvo “tyliai ir po truputėlį”, gi R.Šimašius vieno labai neteisingo žmogaus labai teisingai buvo įvardintas “politiniu žoleėdžiu”, o dabar, regis, politinį žoleėdį siunčia į principe suicidinę misiją gelbėti partiją arenoje, kurioje dominuoja populistiniai plėšrūnai. Ir, visgi, kad ir koks skausmingas šis momentas bebūtų, Guogos kelionė į rūką, kuri, mano spėjimu, užsibaigs pas Karbauskį, bet kas ten žino – gal ir pas konservatorius ar socdemus, visgi yra geriausia, ko buvo galima tikėtis, kai visa situacija pasmirdo.

Pradėti derėtų nuo to, kad Liberalų Sąjūdžio partija visada labai vangiai atstovavo liberalizmo idėjas ir iš vienos pusės stiprų santykį su liberalizmu turintiems žmonėms tai visada badė akis, bet iš kitos pusės šitas pragmatizmas sekantiems Lietuvos politikos raidą visada turėjo matomas priežastis. Tai galbūt ir nestebina, nes lietuviškoje realybėje apskritai skaidrumo ir atsinaujinimo idėjos, tokiems kaip aš, visada buvo prerogatyva.

Gi net ir nelaikydamas savęs kairiuoju, laikau didžiule tragedija tokią situaciją, kai Lietuvoje kairė, konkrečiai moderni, vakarietiška socialdemokratinė kairė, neegzistuoja apskritai. Vietoj to turim krūvą konservatorių partijų, kurios visos nenori prarasti konservatyvaus rinkėjo (kuriais laikau absoliučią Lietuvos daugumą), o tas provincialus konservatizmas ir negali nykti, kol neatsiranda stipri vidurinė klasė. Tai štai atsakymui į tai, kaip ją sukurti – aš renkuosi tą patį atsakymą, kurį pasirinko ir Švedija, ir Danija, ir Airija, ir Vokietija – daugiau liberalizmo. Tiesą pasakius net nežinau nei vieno pavyzdžio naujausiais laikais, kai vidurinė klasė būtų stiprinama ne per liberalizmą. Galbūt tokių ir yra – tiesiog apie juos nežinau.

Turbūt bene vienintelis Leonidas Donskis savo laiku yra badęs pirštu į šitą problemą, vėl ir vėl kalbėdamas apie “kavolišką liberalizmą”, kuris buvo sietinas su istorine išeivija dėl turbūt visiems savaime suprantamų priežasčių. Kovoti už liberalizmą Lietuvoje visada buvo savotiškas pūtimas prieš vėją, kai liberalizmą kiekvieną dieną (deja ne hiperbolė) iš visų pusių taršo absoliučiai visos Lietuvos partijos, jos įvaizdį žemyn tempia besislenkantis istorinis pleištas abejotinos reputacijos Zuoko projektų, net ir mūsų akademijos bei žiniasklaidos korifėjai visiškai atvirai sau leidžia spardyti ir taip iki begalybės suspardytą liberalizmo įvaizdį. Galima pacituoti jau minėtą Donskį 2006-aisiais metais:

Liberalų domėjimasis debatų kultūra, kritiškai mąstančių ir nepriklausomų piliečių ugdymo galimybėmis mokyklose ir universitetuose turėtų būti jų prioritetinis dalykas, o ne priešrinkiminės viešųjų ryšių akcijos epizodas.

<..>

Kad ir kaip būtų, termino „liberalizmas“ infliacija Lietuvoje yra įvykęs faktas, kurį neišvengiamai tenka pripažinti. Jei Lietuvoje buvo sąmoningai siekiama sukompromituoti liberalizmo vardą ir sukarikatūrinti patį liberalizmą, tai šis tikslas tikrai sėkmingai pasiektas daugeliui metų į priekį.

<..>

Liberalai privalėtų būti nesutaikomi ekonominio ir politinio centralizmo, monopolinio kapitalizmo, mūsuose niekam nebepavaldžios ir nebekontroliuojamos stambiosios valstybinės biurokratijos ir bet kokios savivalės kritikai.

Visą tekstą galite perskaityti čia, jei aktualu. Ką Donskis suprato, ką, pvz, šiandien supranta ir koks nors Andrius Tapinas, tai kad statybos prasideda nuo jaunimo, o ne nuo politinio status quo griovimo, nes nėra prasmės mėginti jį sugriauti, kai vėl ir vėl, ir vėl išauginsim fanatiškai savo kultūros supremacizmu tikintį jaunimą, kuris nė nedrįsta patikėti, kad viskas galėtų būti geriau.

Liberalizmo kritikos valgytojai

Šiai dienai, tenka pripažinti, liberalizmo kritika, net ir nepaisant lėto Liberalų Sąjūdžio augimo nesumenko, tačiau netgi išaugo. Svarbus momentas čia tik yra suprasti, kad kritika liberalizmui buvo ir yra niveliuojama su kritika liberaliosioms demokratijoms, globalizmui, kapitalizmui, mažumų saugojimu, Europos Sąjungai, nacionalinio kultūrinio identiteto erozijai, netgi elementariu komercializmu ir daugybe įvairių kitų socioekonominių ir kultūrinių abstrakcijų, kurių kiekviena domėtis ir aiškintis būtų labai įdomu, tačiau kas tam turi laiko, jei net akademikai to nedaro.

Atitinkamai matom tokius keistus epizodus, kai profesorius Jokubaitis VU studentam rengia seminarą apie tai, kodėl “liberalizmo filosofija nėra filosofija” ir nors liberalizmas tampa centrine tematika, lyg ir į antrą planą nukeliauja tai, jog visa jo abstrakti kritika remiasi tuo žmogumi, kuris jaučiasi radęs galutinį atsakymą politinėje filosofijoje – kitaip tariant galiojantį bet kokiam politiškai angažuotam žmogui, net ir nepriklausomai nuo jo politinių pažiūrų. Ir tai vyksta (!) neva elitiniame universitete tariamai vieno ryškiausių profesorių.

Natūralu, ponas Jokubaitis nenori pasakyt, kad liberalizmas tame kontekste yra blogesnis už konservatizmą, tačiau taip netyčia tiesiog kažkaip gaunasi. Jam labiau skauda dėl apskritai filosofinės minties stagnacijos, dėl filosofijos ir politinės santvarkos niveliacijų, dėl švietimo sistemos kapitalizacijos ir kitų visai sveiką protą kritikoje išsaugojančių elementų, tačiau reikia surasti baubą ant kurio viską galėtum suversti. Jam skaudu, nes moderni demokratija, kur ji bebūtų – Lietuvoje ar Amerikoje, išstumia lauk inteligentą ir jo neklauso, jam apmaudu, kad demokratija apskritai nustojo evoliucionuoti ir ėmė saugoti savo status quo, o bičui norinčiam graikų agoros ir masių dievinimo už jo įstabią erudiciją – skauda, kad jisai demokratijoje nėra aukščiau šlavėjos, o atlyginimo kontekste visada bus 5 kartus žemiau pardavinėjančio vibratorius internete.

Kažką reikia apkaltinti. Liberalizmas – labai saugus variantas. Ar akivaizdžiai, ar mažiau akivaizdžiai, senųjų inteligentų karta šitą magišką užkalbėjimą kartoja kiekvieną kartą gavę proga, gal todėl man jau tapo sunku patikėti jų nuoširdumu. Juk štai ir intelektualizmo erozijos laikais, kas trukdo bet kokiam profesoriui užsiiminėti ta intelektualia veikla, kurios jam taip stinga? Bet gi kaip patogu turėt pasiteisinimą – kaltas liberalizmas. Dėl visko. Visada. Aišku, šis atvejis, reikia pripažinti, yra neįtikėtinai nuosaikus, gal todėl, kad pats Jokubaitis neatrodo kaip visiškas radikalas, ko negalėtum pasakyti apie kai kuriuos jo kolegas.

Pažiūrėti, jei mėgstate švaistyti laiką, galite čia, nors asmeniškai siūlau nešvaistyti laiko – aš tą jau padariau.

Ir šis motyvas kartojasi dažnai, štai kituose debatuose su A.Navicku V.Radžvilas retoriškai klausia, kokioje šalyje būtų suprantama arši kritika tautos „didvyriams“, tokiems kaip V.Kudirka. Neva jis negali įsivaizduot, kad Amerikoje taip vyktų su jos įkūrėjais (“the founding fathers” – neversiu į lietuvių, nes kam gadint tai, kas ir taip veikia) – skirtumas tik toks, kad Amerikoje tai vyko ne kartą, ne du, o vyksta kiekvieną dieną ir jei Vytautas Radžvilas mokėtų naudotis internetu, matyt pasibaisėtų, nes net ir Rusijos režimui kasdien pareina sočiai kritikos rusų kalba. Vienintelė vieta, kur vis dar egzistuoja sakralizuotos politinės bestijos turbūt tebėra Š.Korėja. Net ir Rusijai ar Kinijai tai nebegalioja. Aš neįsivaizduoju universiteto vakaruose, kur profesorius pasakęs, jog Europos Sąjunga yra aborto pramonės lobistų projektas, galėtų išsaugot savo poziciją. Ir visai ne dėl to, kad mistinis liberalizmas tai draustų, o elementariai dėl to, kad joks universitetas nenorėtų savo profesorių tarpe turėt visokių holokausto neigėjų, ateivių šalininkų ir dar politikos fakultete! Kokį precedentą tai brėžia? Ah, bet juk dėl visko kaltas liberalizmas, ar ne.

Tiesiog pažiūrėkite bent keletą minučių (jei netyčia prasidėtų nuo pradžių tai atsisukit maždaug iki 25:25):

 

Ir kai jūs negalėsit tuo patikėti, ir norėsit tai tiesiog pavadinti konspiracijos teorija, aš čia pacituosiu kitą frazę, kurią to paties interviu pradžioje ištarė tas pats V.Radžvilas:

“Labai geras dalykas, mano tvirčiausiu įsitikinimu, vadinamoji sąmokslo teorija yra vienas nuostabiausių išradimų, kuriuos sugebėjo sugalvoti žmonės, kurie iš tikrųjų nori ir siekia manipuliuoti kitais žmonėmis. Mat reikalas tas, kad ištarus bet kokią kritiškesnę mintį tuoj pat išgirsti klausimą, argi tai ne sąmokslo teorija?”

Ir taip sako Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Europos studijų katedros vedėjas tam, kad pasiteisintų kodėl vietoj politinio-profesinio vertinimo pateikia konspiracijos teoriją (!!!). Aiškindamas ne ką kitą, o ES atsiradimo ir raidos niuansus. Ką dar, aišku, jo situacijoje gali pasakyti. Belieka tik ašarą nubraukti, kad tokios neeilinės erudicijos žmogus sau leidžia švaistytis tokiom pigiom racionalizacijom.

Kitoje barikadų pusėje koks nors Vladimiras Laučius iš esmės lietuviškąjam liberalizmui mėgina priskirti vakaruose plačiai paplitusio progresyvaus liberalizmo (dėl ko daugybė žmonių ginčyjas ar tai apskritai suderinama su liberalizmo samprata) etiketę, neva, suprask, pas mus gajus kultūrinis progresyvizmas, kuriam save geriausiu atveju priskiria koks 0.01% populiacijos ir jų kolektyvi įtaka yra mažesnė nei manoji.  Na tai jau tikrai savęs vertą priešą išsirinko! Tokį, kurį viešojoje erdvėje atstovauja lygiai niekas. Na gal ten kokia M.Jankauskaitė. Vat tai, pažiūrėkite, kokia nematoma, slenkanti grėsmė!

Bet jis jau gąsdina žmones kalbėdamas apie violetinius liberalus, cenzą ir panašius dalykus, šalyje, į kurią pažiūrėjęs britų konservatorius sau pasakytų, kad jam nesuvokiama, kodėl mes tokie konservatyvūs, šalyje, kuri savo kultūra jau spėjo nutolti net ir nuo Estijos, ir vis dar velkasi paskui tokias šalis kaip Lenkija, Baltarusija ar Ukraina, o nuo čia visai netoli ir Rusija. Kad pamatę liberalą Jūs iškart galvotumėt apie tą keistą, dėl visko besiskundžiantį, su cenzo kirviais lakstantį jaunimą. Tarytum tai būtų liberalizmo esmė.

Kas paverčia situaciją itin komiška, kad kultūriniai marksistai, taigi ta tikroji uberprogresyvi kairė kritikuoja ne kokius tai konservatorius, bet… tą patį liberalizmą. Įsitikinkit patys, ką rašo tokie veikėjai kaip minėta Margarita Jankauskaitė:

Liberalizmo įtaką žmonių gyvenimui nagrinėjantys teoretikai pabrėžia, kad visuomenė apskritai darosi nesaugesnė, o moterys – dvigubai labiau. Neoliberalistinės tendencijos atgaivino ir neopatriarchalizmą.

Tai kaip čia gaunas? O gaunas paprastai, liberalizmas tapo magiška abstrakcija, kuria naudojasi absoliučiai visi, kurie paprasčiausiai neturi, ką pasakyt – liberalizmas kaltas. Net ir ekonomikoj – visiškai tas pats. Ir manęs visai nestebina, kai neraštingas vidurinio amžiaus vyrukas man pradeda postringaut apie neoliberalizmus, kapitalizmus ir panašiai, nė nežinodamas, ką tai reiškia, nes kad ir kur pasisuksi, kad ir kur, ir ką paskaitysi – visur viskas ant verčiama ant liberalizmo. Juokas juokais, bet praeito amžiaus pradžioje iš esmės tą patį darė bolševikai. Kaip sėkmingai jiems pasisekė su jų revoliucija, ar ne? Iš kur tas keistas polinkis šnekėt apie revoliucijas?

Ir aš nesakau, kad taip kalbantys būtinai bolševikai, anaiptol, aš bedu pirštu į tą keistą žmonių įprotį neklausti kas ir kodėl, ir ką pavogė, o tiesiog konstatuoti, kad jeigu būtų kažkokia magiška ir stebuklinga santvarka, tai ji kažkaip magiškai ir stebuklingai priverstų ant holivudinių filmų augančius vaikus nenaudoti anglizmų, verslininkus dalintis visu savo turtu, ir niekam nieko netrūktų, o dabar – liberalizmas taigi, tas parazitas, viską sugriauna!

Štai mes turim ir mūsų politinį “elitą”, kuris kiekvienai progai pasitaikius tarkuoja “laukinį kapitalizmą” kaip neva “savaime suprantamą” liberalizmo išvestį, kur visa ko esmė yra pelno maksimizavimas ir, suprask, nelieka vietos bendražmogiškom vertybėm, o dėl to žmonės skursta. Visi šiti sentimentai Jums turėtų būti iki skausmo (arba piktdžiugos) pažįstami. Tai kur ieškoti liberalizmui prieglobsčio? Čia gi žmonės beda pirštu į Lietuvos Laisvos Rinkos institutą, o pastarasis ir vėl pateikia suprimityvintą, lengvai sudaužomą liberalizmo versiją.

Štai kad ir paskutinė p.Šilėno ginama iniciatyva – vadinamosios Sodros lubos (kurias palaiko ir Liberalų Sąjūdis). Kiekvienas sąmoningas Lietuvos pilietis suvokia ir žino, kad dabartinė Sodros sistema ir socialinės problemos yra ne tik prastos socialinės politikos rezultatas, bet ir mūsų sudėtingos istorinės praeities neišspręstų problemų šleifas. Todėl labai lengva švaistytis tokiais argumentais kaip “nesąžininga mokėti, kai mainais nieko negauni” – mat, suprask, 3% Lietuvos turtingiausių žmonių reikia padidinti pajamas įvedant regresyvius mokesčius. Nes nesąžininga.

Ar sąžininga buvo sovietų okupacija? Ar sąžininga, kad mes ant pusbadžiu gyvenančių pensininkų “ištempėm” visą nepriklausomybę? Ar sąžininga, kad Lietuvos krizę tempė vien skurdžiausiai gyvenantys žmonės per padidintą PVM’ą, emigrantų perlaidas ir akcizus? Ar sąžininga, kad viešojo sektoriaus mažinimą siūlę konservatoriai išsigando prarasti biurokratų balsus ir todėl nieko nemažino ir dar įvedė regresinius mokesčius? Ar tai yra sąžininga? Aišku, kad ne. Bet kas žinojo, ką daryti? Pažiūrėkit į Lotynų Ameriką, jų mėginimai judėti nuo socialistinių santvarkų prie kapitalistinių atrodo milijoną kartų blogiau, tai matyt kažką, visgi, kad ir per kokius sunkumus ir neteisybes, padarėm gerai. Į tai neatsižvelgti būtų tiesiog absurdiška, kai nori judėti į priekį. Ir judėti ne šiaip, tačiau protingai.

Nuskambės labai banaliai – bet visas gyvenimas nesąžiningas. Turim savo problemas ir naštą, ir liberalizmą taip pat reikia adaptuoti sudėtingai Lietuvos istorinei ir geopolitinei realybei. Tą dauguma liberalų sugeba padaryt sėkmingai, sunkiau čia sekasi tik libertaram, kurie savo ideologija vadovaujasi daugiau kaip religiniu kanonu, kuris neva turėtų paaiškinti absoliučiai viską, yra abstraktus, skamba įtaigiai, bet galiausiai į viską žiūri neįtikėtinai suprimityvintai, dėl ko dažnai neatlaiko realybės kritikos.

Grįžtant prie pavyzdžio, ar siekti atsakingos socialinio draudimo kaupimo sistemos yra bloga iniciatyva? Jokiais būdais. Tai būtų nuostabi iniciatyva. Bet LLRI nesiūlo reformos. Štai ponas Šilėnas kartoja tą libertarinę (škias radikalių ekonominių liberalų) mantrą, kad mokesčiai yra blogai. Aišku, kad blogai. Bet tranzicija turi būti nuosaiki, vykti laipteliais ir ne priešinti žmones, kad vieni “ėda kitų sąskaita”, tačiau būti orientuota ir argumentuota, kodėl tai visiems į naudą. Negali tiesiog sakyti, kad visi mokesčiai yra reketas ir todėl mažindamas bet kokį mokestį bet kaip ir bet kur, aš kovoju su reketu. Na, gali. LLRI ir libertarai būtent tą ir daro. Bet kaip tik todėl čia ir reikia tos sankirtos tarp liberalizmo ir libertarizmo. Libertaras įpareigotas kartoti tą mantrą. Liberalas – ne. Liberalui liberalizmas yra daugiau tam tikros gairės, vizija, kurią ji(s) analizuoja ne hipotetinėje-teoretinėje realybėje, tačiau toje, kurioje gyvena su visa jai būdinga specifika.

Ir didžiausias paradoksas, kad kairiųjų vyriausybė patvirtino Sodros lubas. Tai dar vienas įrodymas, kad Lietuvoje jokios kairės nėra. Nėra net jos užuomazgų. Partijas galim skirstyt nebent į marginalias, ieškančias revoliucijų ir tradicines (kurių visos yra kultūriškai dešiniosios su konservatoriais – kairiausiais, nes jie visada gina biudžetininkus ir siūlo stiprinti valdžios centralizaciją, socialdemokratais per vidurį – nes jie nieko nesiūlo ir nedaro, ir liberalų sąjūdžiu, kuris visada siūlo po truputėlį slinktis į dešinę). Taigi čia yra labai keistas paradoksas, nes nors LLRI sąraše puikuojasi stambus kapitalas, tai visai nėra kontraversiška, nes liberalizmas (maži mokesčiai ir mažai mokesčių) visada bus patrauklus stambiam kapitalui, kas yra kontraversiška, kai supranti, kad nėra Lietuvoje partijos geriau atstovaujančios stambaus kapitalo interesus nei Lietuvos socialdemokratai. Koks skirtumas kapitalistui dėl kokių priežasčių jam sumažėjo kaštai ar atsirado papildomi barjerai potencialiems konkurentams ir kiek logikos yra argumentuose, jeigu rezultatas yra.

Bet aš jau leidau sau šiek tiek išsiplėsti, tuo pačiu pripažindamas, kad ir ta neigiama liberalizmo pusė, man norisi sakyti fanatiška, tikrai nėra kažkokių tai varguolių mitas.  Pereinant į dar kitokį kontekstą, manęs visai nestebintų, jeigu Lietuvos visuomenei būtų naujiena, kad daugybė liberalų nepalaiko eurofederalizmo idėjos, nes gerbia valstybių autonomiją. Ir apskritai visų juridinių subjektų, čia jų samprata išsiskiria fundamentaliai nuo kairiųjų.

Elementarus pavyzdys, konservatoriai savo rinkimų programoje siekia dar labiau apriboti savivaldybių autonomiją, nes mano, kad rajonų savivaldybėse gyvena žmonės, kurie nieko nesugeba, todėl ministerija juos laikys už pakarpos. Liberali samprata mums diktuotų, kad reikia galimybę spręsti, ką savivaldybė daro, palikti savivaldybėms – ministerijos gali pasiūlyti pagalbą, bet negali “liepti” savivaldybėms kažką daryti ar kitaip jomis manipuliuoti, nes žmonės, kurie renka Raseinių savivaldybės tarybą, gyvena Raseiniuose ir todėl gyvena su savo pasirinkimo pasekmėm – ne Gedimino prospekto bildukai. Tai nereiškia, kad rajonų problema nėra Lietuvos problema, tačiau tai išlaiko liberalios atsakomybės sampratą suvokime, kad rajonų gyventojai, kad ir kaip jiems sunku bebūtų, visų pirma turi patys kažkur judėti.

Šie pavyzdžiai tėra iliustraciniai, kad Jums lengviau būtų suprasti, kaip aš iki jų atkeliavau, bet jų esmė yra labai paprasta – Lietuvoje daug kas kuria itin neigiamą liberalizmo įvaizdį, liberalizmo šaukliai istoriškai Lietuvoje juo daugiau dengėsi, nei jį atstovavo, akademijai patogu karti viską ant šito nugaišusio šuns, nes niekas per daug su jais ir nesiginčyja. Ir šiame kontekste mes turime Liberalų Sąjūdį.

Tuo pačiu puikiai suprantantį šitą realybę, todėl reaguojantį vangiai. Pasekoje labai tragiškai (jei apskritai) komunikuojantį tokius dalykus, kuriuos išdėsčiau, o kai kur remiantį idėjas, kurios gal ir skamba liberaliai, bet būtų galima ginčytis, kiek iš tiesų liberalios yra atsižvelgiant ne tik į minėtus moralinius kanonus, bet būtent į lietuvišką realybę. Ir lengva nusisukt tokiems intelektualams kaip Leonidas Donskis nuo liberalų, bet skaudu tai yra būnant liberalu, kai suvoki, kad be jo lieka visa kohorta kitų akademikų, kurie jį ir toliau taršys.

Lengva yra ir kalbėt apie dešiniųjų vienybę su konservatoriais, kai pusė konservatorių ištisai kiša koją bet kokiom liberaliom iniciatyvom, o po to kita pusė siūlo būti draugais. Kai praėjus praeitai kadencijai oficialus naratyvas atrodė kaip “konservatoriai įveikė krizę, nes labai taupė, bet liberalai sugriovė KAM ir SAM, nes labai taupė.” Kur liberalui Lietuvoje atrasti draugų? Niekur. O oponentų apstu net ir tarp tų, kurie apsimeta draugais. Ir šitame kontekste atsiranda Antanas Guoga.

Antanuko nuotykiai

Aš jau nekartosiu viso to, kas esti žiniasklaidoj, geriausia iliustracija tam būtų pažiūrėti E.Jakilaičio „teisę žinoti“. Kaip ten bebūtų, nebūkime naivūs ir pripažinkime tai, kas yra akivaizdu:

  • Antanas Guoga Europarlamentaro mandatą “nusipirko” iš Liberalų Sąjūdžio.
  • Antanas Guoga yra neįtikėtinai naudingas Liberalų Sąjūdžiui, kuriam stinga ryškesnių veidų.
  • Liberalų Sąjūdis priėmė jį pilnai suvokdami, kad jo santykis su Liberalų Sąjūdžio piešiama vizija yra kontraversiškas, tačiau nepaisant to, visiškai palankiai žiūrėjo į šitus mainus – lėšos ir reklama už platformą.
  • Antanas Guoga nebūtinai yra kažkoks tai vien tik apie asmenines ambicijas galvojantis oportunistas, tačiau liberalizmas ir Liberalų Sąjūdis jam rūpi menkai, nes jis leido suprasti, kad partija neturi jokio vertybinio pagrindo ir tėra tam tikras abstraktus įrankis.

Tai net jeigu kaip žmogus, kaip individualus politikas, jis nebūtinai yra vertintinas labai kritiškai, nes beveik viskas, ką jis daro, atrodo kaip populizmas, bet ar kitaip šiandien atrodo Gabrielius Landsbergis, Ramūnas Karbauskis? Nė nekalbu apie visokius tvarkiečius ir Darbo Partijas. Negaliu nieko pasakyt tik apie socialdemokratus, nes jų klausant visada labiau kyla klausimas, ar mes gyvenam toje pačioje planetoje. Ir aišku, grįžtant prie Antanuko, pinigų maišas bei asmeninė mini imperija žmogui atveria visai kitokias galimybes, dėl ko tas populizmas pereina į visai kitokį lygmenį.

Bet čia esminis klausimas yra ne Antanas Guoga, o Antanas Guoga kaip Liberalų Sąjūdžio pirmininkas. Kaip šitoje sudėtingoje realybėje turėtų naviguoti bet koks LS pirmininkas? Ir galiausiai, jeigu partija gauna vertybiškai silpną pirmininką (kas man asmeniškai atrodo akivaizdu), kas nutinka su liberalizmu Lietuvoje?

Daugybė politologų, politikų ir kitų viešų asmenų pareiškė, kad šitai buvo smūgis ne tiek Liberalų Sąjūdžiui, kiek visai dešinei, bet aš sakyčiau, kad labiau už vis šitai buvo smūgis tikintiems liberalizmu, nes kad ir kaip vangiai, tačiau bent iš dalies Liberalų Sąjūdis jį tikrai atstovavo. Ir jei A.Guoga būtų tapęs partijos pirmininku – tai būtų paskutinis vinis liberalizmo karstui mažų mažiausiai dekadai (efektas nebūtų kitoks, nei po A.Zuoko avantiūrizmo, gal net ir dabar jo sulauksim).

Ir aš nežinau, kaip ir Jūs visi, kas įvyko su E.Masiuliu. Sveikas protas man sako, kad neįmanoma, jog tokio lygio politikas paimtų kyšį prieš pat rinkimus. Ir dar būtent iš tų žmonių, kuriuos ir taip visi seniai spėja nešant kyšius liberalams. Nu tai tiesiog neįtikėtina. Net ir tuo atveju, jeigu E.Masiulis tikrai būtų susitepęs korupcija, elementari logika sako, kad to nedarytų būtent dabar.

Konspiracijos teorijų čia daug galima išvest – mane labiausiai įtikinanti siūlo sujungti taškus ties Guogos flirtu su socialdemokratais, sklandžiusiems gandams, kad jis nori kurti naują partiją, augančiais Liberalų Sąjūdžio reitingais ir gana sėkmingai vykusia rinkimų kampanija. Bene labiausiai nuo konspiracijos teorijų atgrasantis dalykas be elementaraus kritinio proto, tai supratimas, kad jei tame būta kokio sąmokslo – tai jį sunku įsivaizduoti be Prezidentės žinios. Ir šitoj vietoj lieka tik vienintelis variantas – konservatoriai. Ypač kai jie tarytum susitarę dar drauge su Prezidente ėmė giedoti ir reikšti Liberalų Sąjūdžiui palaikymą, nors tuo pačiu pastaruoju metu itin išryškėjęs partijos veidas Žygimantas Pavilionis siunčia labai dviprasmiškus signalus:

Screen Shot 2016-05-17 at 19.17.02

Liberalų Sąjūdis – moderniausia Lietuvos partija su jaunaisiais politikais, pasirodo, irgi yra sovietinė nomenklatūra. Kaip pasakytų tautiečiai – nei 5, nei 9.

Gaila nesu Vytautas Radžvilas, antraip galėčiau sakyt, kad čia ne argumentų stoka pasireiškia, tačiau kaip tik kritinis protas ir vystyti šitą versiją, bet aš nežinau. Juoba esam desperatiški esamoj situacijoj. Ir esmė turbūt net ir ne čia – sutapimai sutapimams, sąžiningai čia viskas vyko ar ne ir kad ir kam trūksta sąžinės, daug kas šiandien sako, jog liberalai pasirašo mirties nuosprendį praradę Guogą ir Masiulį (nors niekas dar Masiulio neprarado!).

Svarbiau už liberalus yra liberalizmas. O jis su Guoga už partijos vairo yra tiesiog sunkiai įmanomas. Ir kad jau tuo einu link pabaigos, tai būtų verta paminėti ir tai, kokia sunki pamoka čia slepiasi patiems liberalams. Liberalų Sąjūdis nevengė pigaus populizmo, kaip nevengia ir visos partijos, nes visos tai bandė ir visoms tai, jei bent šiek tiek, visada veikė.

Bet yra kai kas, ko Liberalų Sąjūdis, kaip ir absoliučiai jokia kita politinė jėga niekada nebandė Lietuvoje – tai patį liberalizmą, išverstą į paprastą žmonių kalbą – mažiau biudžetininkų, mažiau pajamų apmokęstinimo (visiems, ne tik 3% turtingiausių), mažiau pajamų perskirstymo, daugiau asmeninės laisvės, daugiau smulkaus ir vidutinio verslo, daugiau priežasčių balsuot savivaldos rinkimuose, galų gale mažiau valstybės politikos kalėjimo.

Atsakingas liberalizmas neturi būti Sodros lubos ar PVM mažinimas, atsakingas liberalizmas laisvai gali būti gerokai kur kas mažiau kontraversiškas – kuo daugiau liberalizmo ten, kur jis įmanomas, atsižvelgiant į aplinkybes (aplinkybės irgi svarbios, ne tik lozungai!). Ir kol jis pateisinamas ne vien moraliniais lozungais iš serijos “tai yra teisinga” – nelygu politika tebūtų dar viena bažnyčia, tačiau ir racionaliais argumentais – nuo šito visiem būtų geriau.

Norėčiau sakyt kad tai buvo bandyta, bet nebuvo Ir jeigu Liberalų Sąjūdžiui vėl bus lemta grįžti prie savo 7-8% ribos, praradę populizmą ir pinigų maišą, nuo šitų dalykų nukentėję, gal bent jau drąsiau jausis būdami (tapdami?) liberalais. Nes būti liberalu Lietuvoje tikrai yra avantiūra. Ne ką kitaip nei būti homoseksualu ar atiduoti 58% savo atlyginimo valstybei, kai uždirbi 400 eurų ir po to apkaltinti darbdavį. Kas yra 7 kartai tiek, kiek sumokėtum būdamas Danijoj su tokiu atlyginimu. Bet matot, mieli kolegos, Danija tai socializmas. Kitaip nei Lietuva – su kosminiu darbo apmokęstinimu visų vakarų kontekste. Nė nekalbėsim apie tokias šalis kaip JAV.

Ne visi turi pasirinkimą. Skirtingai nuo visų Lietuvos žmonių, kuriem stinga galimybės rinktis – Liberalų Sąjūdis galvojo, kad ją turi. Galvojo blogai, nes kaip nebūna nemokamų pietų, taip ir nebūna nemokamos pagalbos. Ir už pagalbą iš Antano jie sumokėjo didžiausią įmanoma kainą, o apie tai kalbėjo net ir tokie kaip aš, naivu būtų pagalvoti, kad jie patys nesuprato į ką velias.

Jūs ieškot kuo džiaugtis. Kuo džiaugtis nėra. Nebent šita skaudžia pamoka. Ne Guoga sudarė sąlygas šitai situacijai, o liberalų baimė būti liberalais. Ir gal mano vienišas balsas nieko nereiškia, bet Guoga jį liberalams išsaugojo. Nereikia daryti nieko ypatingo, kad tokių situacijų išvengt. Užtenka patikėt, kad ir be Antanukų, Artūriukų ir vokelių po stalu sugebėsit įtikint žmones, jog liberalizmas gali veikti ir veikti puikiai. Istorija pilna tokių pamokų. Taigi parodykit. Pasižiūrėkit patys, jei netikit. Ir tuo pačiu sau pasakykit – „daugiau niekada“. Baisiai jau brangi šita pamoka, būtų apmaudu, jeigu ji nebūtų išmokta.

Paskutinį kartą redaguota:

Kovo 11-oji: konservatnikai ir vėl pagarino acto

Yra dalykų pasaulyje, kurių trivializuoti nepavyksta net ir perdavus juos masėms. Nesu visiškai tikras, kad Kovo 11-oji, kaip ir Sausio 13-oji šiandien mūsų sociume užima tokią vietą, kokią turėtų, bet turbūt taip didele dalimi yra dėl to, kad mes intuityviai nujaučiam, jog dar ne visiškai baigėsi tai, kas tuomet buvo pradėta. Lyg jau ir atėjo laikas padėti tašką ir atversti kitą istorijos etapą, Fuko stiliumi konstatuojant, kad didysis Lietuvos istorinis išbandymas, besitęsęs turbūt visą tūkstantmetį, jau kaip ir baigėsi. Dabar tiesiog reikia išmokti kaip gyventi ir susikurti ramybę.

Bet tai sunku, ypač kai turim tokią nestabilią kaimynę kaip Rusiją. Taipogi suvokiame ir kad pasaulio kontekste esame visiškai nereikšmingi. Kartais taip smarkiai pasiduodam tam savęs sumenkinimo fatalizmui, kad pakeliui sumenkinam ir mūsų laisvės garantais esančias NATO ir ES. Atrasti tą santykį tarp įprasto kasdienybei budrumo ir susitaikymo tiek su tuo, kad nepriklausomybės kova baigta (ir baigta jau seniai), tiek su tuo, kad viena akimi visada reikės stebėti mūsų girtą fašistuojantį kaimyną, sudėtinga.

Bet štai šią Kovo 11-ąją sulaukėm dar vieno nemalonaus siurprizo. Nenorėjau kartotis ir rašyti apie Kovo 11-ąją apskritai, nes jau rašiau apie Sausio 13-ąją. Mano mintys šia tema būtų kone identiškos, bet štai įvyko kai kas netikėto. Galbūt ne tiek netikėto, kiek akiplėšiško labiau nei įprasta.

Prekiauti nacionaliniais sentimentais politikoje yra gana populiaru. Ar tai Šimašiaus žaidimai su šviesoforais, ar keisti, išankstiniai socialdemokratų sveikinimai su Vasario 16-ąja. Kaip ten bebūtų, konservatoriai ir vėl galva pramuša dugną ir parodo, kad jie sugeba būti amoralesni už kitus. Visus kitus. Šįsyk teisingumo ir kovos su Kremliumi profanatai pareiškė apie dar vieną „Kremliaus ataką“, tik ši neįtikėtinai atmestinai surežisuota.

Kremlius puola

Taigi Rasa Juknevičienė, Arvydas Anušauskas ir Kęstutis Masiulis tokie reikšmingi, kad Kremlius kuria internetines svetaines jiems pagerbti

Aišku, ten patekusių žmonių kontingentas keistai persidengia su konservatorių veidais. Ten nerasit, pavyzdžiui, tokių žmonių kaip Edmundas Jakilaitis ar Andrius Tapinas, ar Rimvydas Valatka, tačiau prie žurnalistų, savaime suprantama, atrasit tokius žmones kaip Andrius Užkalnis ir Algis Ramanauskas. Nerasit ir su Astravo AE kovojančio mūsų premjero (kuris, suprantu, tikrai nėra kovos su Rusija veidas, bet šiandien gi visgi viešai oponuoja Rusijos interesams, net jei ir spaudžiamas Prezidentės bei aplinkybių). Galėčiau tik spėlioti, kodėl taip yra, bet man tos jų „juodosios technologijos“ (kaip pati ponia Juknevičienė pavadintų) yra seniai akivaizdžios, kaip ir turbūt daugeliui, net ir tų, kurie dėl to konservatorių ir nesmerkia.

Įdomiau yra ne tai, kad čia juos rasim, bet pati svetainės natūra ir daugybė kitų sutapimų, kuriuos per daug nesiplėsdamas čia išvardinsiu:

  1. Iš tiesų nėra jokios interneto svetainės, bent jau jokių duombazių, jokio turinio, yra tik elementarus paveikslėlis. Tai, ką čia matot, tėra elementarus paveikslėlis sukarpytas programa „Axure“, skirta prototipam gaminti. Tas akivaizdu iš failų struktūros ir semantikos pačioje svetainėje ir tą patvirtins bet kuris sugebantis suprasti, apie ką kalbu.Todėl jokios nuorodos neveikia, išskyrus keletą (kurios yra tik tam, kad parodytų visus konservatnikų didvyrius – supraskit, visa kita ir nebuvo svarbu). Realiai tokią svetainę „sukurti“ trunka ne daugiau nei keletą valandų, pačiu kritiškiausiu įmanomu scenarijumi, jei dirba žmogus, kuris niekada su ja nėra dirbęs – maximum pusdienį.
  2. Interneto domenas užregistruotas vos prieš keletą savaičių (vasario 22-ąją, jei tiksliai).
  3. Kaip jau minėjau, ten sudėti tik konservatorių gerbėjų paveikslėliai.
  4. Interneto svetainė nėra suindeksuota, net įrašius svetainės domeną į paieškos naršykles – jos neįmanoma surasti, nes jos pasiekti per jokias naršykles apskritai neįmanoma – vienintelis būdas žinoti tikslų adresą. Šiandien (kovo 11-ąją) pertikrinau su įvairiais SEO agregatais – nei vienas nerado jokios išorinės nuorodos į šią svetainę, svetainių archyvus saugantys duomenų centrai tokie kaip archive.org  ar net ir tas pats google neturi jokių duomenų.
  5. Sunku tokią svetainę būtų ir suindeksuoti paieškos naršyklėms, nes joje nėra jokio teksto (ne tai, kad tai būtina sąlyga, tačiau net ir suindeksavus ją „atrasti“ būtų beveik neįmanoma, net jeigu ta svetainė egzistuotų ir 20 metų, nors kaip jau sakiau, egzistuoja vos keletą savaičių).

Visa tai yra 100% neginčyjama. Dar įdomiau atrodo ir pats simbolikos pasirinkimas svetainės dizainui.

Vos patekus į svetainę jus pasitinka Razmanas Kadyrovas - New Yorkeri taikliai įvardintas kaip "Putino Drakonas"

Vos patekus į svetainę jus pasitinka Ramzanas Kadyrovas – New Yorkeri taikliai įvardintas kaip „Putino Drakonas“

Bet aišku tai tik subtili užuomina, nes jeigu esat visiškas idiotas, tai pridėsim dar ir Kremlių, kad neliktų abejonių:

Kremlius Vis dar Puola

Vis dar neįtikinom? Na tai gal gi tiesiai šviesiai pasisakom, kas čia per daiktas:

kremliaus agentas

Kremliaus agentai kovojantys su Rusofobija – taip, kad nesuprasti būtų tiesiog neįmanoma. Įdomus pasirinkimas propagandai – žaisti atvirom kortom.

Beje, keistumų yra ir daugiau – kremliaus agentas ryškiai lietuviakalbis, nes net ir programoje pasirenkant kaip užvadint skirtingus elementus, t.y. ten, kur vartotojams apskritai tai nėra matoma arba kur nėra reikšminga, jis kažkodėl teikia preferenciją lietuvių kalbai:

forma

Gabalėlis nelabai reikšmingo automatiškai sugeneruoto kodo, kur vienintelė dalis, kurią įrašė šitos „svetainės“ kūrėjas yra žodis „forma“

Lygiai taip pat ir vienintelėj kitoj vietoj, kur reikia kažkaip užvadinti nuorodas – matom lygiai tą pačią lietuvių kalbą:

kremlius vis dar atakuoja

Kas aišku nėra joks didis atradimas, nes visas puslapis yra lietuvių kalba, o nuorodos į kitas kalbas nėra nuorodos – tėra maskuojantys paveikslėliai. Čia šiaip, tiesiog vardan nuoseklumo atkreipiau dėmesį į detales, kurias žmonėms įprastai gal ir pražiūrėtų. Tiesa, šiti niuansai gal ir visai įdomūs, nes štai pati svetainė prieš tas keletą savaičių užregistruota tokio Andrei Dobrinin vardu:

Kažkoks Dobrininas

Taigi, kokis tai Andrei Dobrininas

 

Bet visa tai, galų gale, net ir nėra svarbu. Ir niekam neturėtų būtų svarbu, jeigu neįvyktų štai kas:

Ką aš galiu pasakyti, Arvydas Anušauskas niekada intelektu nežibėjo

 

Bet intelektu nežiba ne tik jis:

Rasa Juknevičienė

Rasa Juknevičienė, aišku, nelabai iš vis kažkuo pasižymi.

Na ir toliau jau ten konservatnikų ruporas ir toliau su narcizišku pasimėgavimu ėmė skleisti šitą gerąją žinią, kelią būtų galima dokumentuoti ir plačiau, tačiau tai jau visai nėra svarbu. Kas yra svarbu – tai dar vienas sutapimas. Šita naujiena išlindo Kovo 11-osios (iš didžiosios ne šiaip sau, ar ne?) išvakarėse ir atsirado keistos kompetencijos žurnalistų, kurie į tai pažiūrėjo rimtai. TV3 sugalvojo apie tai ir pakalbėti. Didelė didelė gėda TV3, bet aišku galima būtų sakyt, kad jie ir nekalti, nes dezinformaciją paskleidė patys Anušauskėliai su Juknevičiūtėm.

Aš nežinau, ar jie yra idiotai, ar jų aplinkoj visi žmonės yra idiotai ir jie tokių elementarių dalykų nesupranta. Nesinori tikėti, kad čia yra jų pačių paskleista antis, nors darosi labai sunku tikėti kitaip, kai staiga išdygsta kažkoks paveiksliukas apie kurį niekas nežino, kurio neįmanoma rasti internete jokiais būdais, išskyrus per originalius kūrėjus ir tą žinią paskleidžia ne kažkokie tai anonimai, bet patys konservatoriai ir tai dar įvyksta Kovo 11-osios išvakarėse.

Priežasčių kristi iki tokios desperacijos jiems užtenka, bet gal juos tiesiog apgavo. Liūdniau, kad yra sočiai žmonių, kurie tuo patikėjo, nes nesuvokia, kad šitų veikėjų laikas jau baigėsi. O tokie žmonės kaip Kęstutis Masiulis, tai aš nežinau, bet jis maždaug tiek pavojingas Kremliui, kiek mano batai. Tiesą sakius, neišvengiamai mažiau, nes aš dar kokiam vatnikui galiu atspardyt subinę susinervinęs. Savo nusišnekėjimais jis jau seniai pranoko net ir interneto divas Birutę Vėsaitę ir Loretą Graužinienę. Liūdniau, kad panašu, kad turim sočiai savų vatnikų, kurie ne mažiau fanatiški ir su savo egomaniakiškom tendencijom susireikšminti yra pasiryžę likti nei tai klounais, nei tai patys kremliaus įrankiais, reklamuojantys kažkokias nesąmones. Tas aišku nesvarbu, kol jų rinkėjai jais patikės, o netikėt negali, nes kitaip nebūtų fanatikais.

Yra, aišku, pasaulyje, dar ir gerų žmonių, kurie supranta ir kaip infokarai veikia, bet tai jau seniai padarė Edward Lucas – ir galit paskaityti čia, jei nematėt ar pamiršot. Visgi jeigu sutinkam, kad Rusija vis dar yra agresorius (dėl ko nesutikti, ypač Ukrainos kontekste, būtų visiškai naivu), tai šitaip trivializuoti Kremliaus grėsmę dėl asmeninės naudos „patikimai komandai“ siekiant surinkti daugiau balsų, yra neįtikėtinai amoralu.

Aš tuo tarpu noriu pasakyti keletą dalykų. Konservatoriai tikėjosi, kad Ukraina ir šauktiniai bus gera platforma kritikuoti dabartinę vyriausybę, tačiau jiems nesigavo, nes dabartinė vyriausybė padarė viską, ką būtų darę ir jie (ir ginčyčiaus žiūrint retrospektyviai – dar daugiau). Vėliau norėjo kaltinti energetinio saugumo klausimais, bet dabartinė vyriausybė visiškai tęsia tų pačių konservatorių pradėtą politiką. Galiausiai visai neseniai jie jau buvo bepradėję ruošti savo informacinę kampaniją dėl Astravo Atominės Elektrinės Baltarusijoj, tačiau jiems ir vėl nepasisekė, nes dabartinė vyriausybė nesuteikė jiems pagrindo. Galiu suprasti dabartinę desperaciją iš konservatorių pusės ir todėl kyla pagunda patikėti, kad tokie dalykai yra jų pačių surežisuojami. Nors aišku keistoka ir tai, kad jiems neužtenka krūvos skandalų, kuriais ir taip krečiama dabartinė valdančioji dauguma.

Todėl eilę metų sekantiems politiką ir šitas personalijas turėtų būti aišku, kad čia labiau tikėtina, kad nėra jokios konspiracijos teorijos, o kažkas tiesiog apmulkino keletą egomaniakų, kurie tiek susireikšminę, kad net nesuvokia, kai iš jų yra tyčiojamąsi. Nežinau, gal tai netiesa. Bet lai jau pasiliksiu prie švelnesnio vertinimo, nes alternatyva iš esmės reikštų, kad konservatoriai akivaizdžiai nusileido iki Darbo Partijos lygio, primenant jų incidentą su žaidimais viešojoje erdvėje, apie ką rašė Rytis Zaloga.

Nemaloniai atrodo tik tas sutapimas, kad šitai tiesiai lyg Kovo 11-ąjai surežisuota ir kad mūsų žurnalistai tokią antį leido sau praryti. Norėtųsi, kad bent per šventes savo narciziškumą ir susireikšminimą Dievo kompleksą turinčios konservatorių asabos trumpam pasidėtų į spintą. Juk ir be nacionalinių švenčių lieka daugiau nei 350 dienų ir toliau žmones laikyti idiotais (lai ir per savo kvailumą, ir nepiktybiškai), ir vaidinti išvaduotojus nieko nedarant.

Kodėl aš šitai sudėjau į internetus? Nes Kovo 11-oji. Mums reikia žiūrėti ne tik į tai, kiek nuėjom, bet ir kur einam, ir kas esam. Norėtųsi, kad būtent tokių dalykų nebūtų. Dar labiau dėl to, kad internetas turi trumpą atmintį. Gi štai ne taip seniai, per savivaldybių rinkimus irgi būta įdomaus rikošeto, kai R.Juknevičienė bandė pritempti V.Matijošaitį prie „beveik KGB“ nurodžius eiti pasiskaityti A.Anušausko knygų. Konservatoriams to užteko. Ne konservatoriams paklausus, kur čia būtų galima rasti kokių įrodymų pas A.Anušauską – tas pasiūlė eit pagooglint, bet ar dabar patikėsit manim? Nepatikėsit. Nekaltinu.

Pabaigdamas tik pridėsiu, kad išsilaisvinimo iš rusų jungo šventimas turi pasibaigti ir turi prasidėti tikrosios laisvės šventimas. Tokie manipuliatyviūs veiksmai nacionaliniais sentimentais yra pats geriausias įrodymas, kad sakralizuodami praeities herojus (lai jau padovanosiu šį epitetą poniai Juknevičienei), mes sudarom prielaidas jiems visada likti įkalintiems tuose 1992-uosiuose tarp juodųjų technologijų, infokarų, propagandos ir neetiškų batalijų. Man atrodo 2016-aisiais viskas jau įmanoma kitaip. Jei bent šiek tiek. Visgi ar šitai nėra gyva istorija? Ar šitai nėra naujos problemos? Problemos, kurias vienareikšmiškai spręsti jau galime (ir turime) patys. Tai ir paminėkim. Šiandien. Kovo 11-ąją.

O kad jau užvariau ant konservatorių – tai štai ir nemokamos Jūsų reklamos, priimkit kaip atsiprašymą – tikiuosi Adomėnui pasiseks prieš Bradauską, nors, tiesą pasakius, jie vienas kito verti.

mantas adomėnas

Rimtiems koldūnams reikia rimtos šakutės.

Paskutinį kartą redaguota:

Česlovas Milošas apie savo mokyklos metus ir lenkišką katalikybę

Milošo minimos asmenybės:

Chomikas – Č.Milošo mokyklos laikų tikybos mokytojas (tekste taip pat į jį referuojama ir kaip į „prefektą“), atitinkantis klasikinį ultrakonservatyvaus ir dievobaimingo kataliko, kuris labai brangina katalikybę, tačiau tuo pačiu itin suprimityvina žmogaus kūną, žiūri į jį su atviru pasišlykštėjimu ir yra įsitikinęs, kad viskas, kas yra biologiškai žmogiška, veda į nuodėmę.

Rozekas – Č.Milošo literatūros, lotynų kalbos mokytojas, pažiūromis artimas tam, ką šiandien galėtume pavadinti leftistu, jei ne atvirai socialistas (tekste taip pat į jį apeliuojama kaip tiesiog į humanistą), labai pedantiškas ir priekabus literatūrai, joje įžvelgiantis didelę prasmę, iš esmės renesanso žmogus.

Ši ištrauka iš autoriaus knygos „Gimtoji Europa“ – retrospektyvus ir nostalgiškas Č.Milošo savo paties gyvenimo vertinimas, yra labai daugiasluoksnė – nuo jo paties paaugliško maišto, egzistencinių paieškų, iki kultūrinių lenkų katalikybės niuansų, kurių matyt nemažai Lietuva per polonizacijos epochą perėmė sau. Nors man tai pasirodė gerokai daugiau – apie moksleivio ir mokytojo santykį, apie galią (ir atsakomybę), kuria disponuoja mokytojas, turbūt dažnai to sąmoningai net nesuvokdamas. Apie jauno žmogaus paieškų skatinamą maištą. Apie pavojus, kurie glūdį sudievinant ideologizmus ir labai sudėtingą individo santykį su dominuojančiomis pažiūromis visuomenėje, kur, iš baimės ištirpti tapus aklu visuomenės atgarsiu, žmogus lygiai taip pat rizikuoja ištirpti ir savo proteste prieš visuomenę. Ir turbūt dar daug kitų dalykų.


Be to, atradau dar vieną priežastį nepasitikėti viskuo, kas esame. Kas kiek laiko išgyvendavau stiprią religinę ekstazę ir tuo pat metu kita savo puse ją reflektuodavau, darydamas nelabai malonias išvadas. Pažvelkim, tarkime, į gerus darbus ar apsivalymą nuo nuodėmių per išpažintį. Atlikdami gerą darbą, atremdami pagundą ar nueidami nuo klausyklos galvojame, kad tokiomis minutėmis esame geri, o kartu neriame į puikybės, pasikėlimo virš kitų nuodėmę, nes nesugebame susilaikyti nepalyginę savęs su kitais; mums gaila nusidėjėlių, blogesnių už mus. Taigi ko verta dorybė? Vadinasi, nesąmoningai ėjau šv. Augustino taku, užtikdamas vieną svarbiausių krikščionybės problemų. Tuomet itin pabrėždavęs žmogaus prigimties nukrypimus prefektas man buvo artimas. Kartu jis mane atstumdavo savo reikalavimais dalyvauti apeigose. Godžiai skaitydamas vadovėlyje apie ginčą tų, kurie viską grindė Malone, ir tų, kurie šiek tiek vietos palikdavo žmogaus valiai, puoselėjau savyje polinkį į protestantizmą.

Chomikas, purtydamasis iš pasipiktinimo mūsų mutuojančiais balsais ir tabako dūmuose įžvelgdamas nuodėmę, pripažinkime, daug kur buvo teisus. Nekaltybė baigiasi, kai prasideda , arba sena nuopolio puikybė:

Būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta.”

Man ji niekada nebūdavo tokia ryški kaip sekmadienių rytais. Dėl įvairių aplinkybių mes, vyresniųjų klasių moksleiviai, užuot vaikščioję į mokyklos bažnyčią, kai kuriais mėnesiais eidavom į šv.Jurgio koplyčią. Tai buvo bažnyčia, kurią lankė vadinamoji gera draugija. Išėjus iš jos, pasivaikščiojimų vietose prasidėdavo defiliada. Karininkai atiduodavo pagarbą, advokatai ir daktarai atsakydavo į sveikinimus, moterys demonstruodavo savo šypsenas, kailius ir skrybėles. Judėdamas toje minioje arba stovėdamas skverelyje vos nesprogdavau iš neapykantos. Žmogus, mano manymu, šį tą reiškė tik savo aistromis gamtai, medžioklei ar literatūrai, kad tik joms atiduotų visa save. O čia buvo beždžionės. Kokia jų prasmė? Kodėl jos gyvena? Pakildavau į kažkokią dievišką aukštumą ir į juos žvelgdavau kaip į preparatą. Gimsta, sekundę užtrunka čia ir miršta nepalikdami pėdsakų. Maivymosi, intrigų, prielankumo, apsirūpinimo pinigais ir savęs demonstravimo teatras. Nieko kito juose nėra. Gūžiausi į save patį, pašauktą, kaip man atrodė, dideliems uždaviniams. Kitaip tariant, juos laikiau daiktais.

Patyrimas – ne viešumai, o tik sau pačiam. Nustebčiau, jei kas nors man įrodytų, kad buvo visai ne taip, kaip man atrodė, ir kad tai vadinosi „neapykanta buržuazijai“. Kadangi tos rūšies panieka, nors intelektualiai ir skatinanti, vėliau mane pastūmėjo daugelin klaidų, ir šiandien įtariai žiūriu į prieraišumą revoliucijai deklaruojančius intelektualus. Prispaustiesiems deklaruojama meilė jiems yra tik pretekstas savam žaidimui. Pretekstas yra ir galutinis geresnis supratimas (pavyzdžiui, „istorijos procesų“). Rūpi kitus nuvertinti iki objektų, o save iškelti į subjektų rangą. Jau ankstyvoje vaikystėje pranašumo jausmo sėmiausi ir iš svarstymų apie mirties visuotinumą: tie, kurie mane supa, apie tai nesusimąsto, o aš susimąstau, tad esu už juos viršesnis. Ne kitaip galų gale ir svaiginasi tas, kuris mintyse nurenginėja moterį gatvėje: labiau už seksą jam rūpi pati galia.

Galima nuogąstauti, jog buvau potencialus budelis. Ir toks yra kiekvienas, kuriame pradedant jo  įsiveisia gamtamokslinis mąstymo būdas. Pagunda visuomenei taikyti evoliucijos dėsnius netrukus būva beveik neįveikiama. Tuomet kiti susilydo į „masę“ priklausomą nuo vadinamosios didžiosos raidos krypčių. O jis savo protu manosi suvokiąs tas didžiąsias kryptis, arba yra laisvas ir viršesnis už kitus.

Jei dėl ko nors privalėčiau eiti išpažinties, tai dėl to. Tačiau reikalas tampa pernelyg komplikuotas, kuomet, kaip įprasta, kiekvieno žmogaus polinkį atsitverti nuo kitų didina sadistinė penkiolikmečio vaizduotė. Tai ar aš buvau kaltas, ar Adomas manyje? Galop visoje mano esybėje jau kaupėsi protesto dvasia ir aš atvirai sukau karo taku.

Dalyvavimas apeigose kartu su beždžionėmis mane žemino. Religija yra šventas dalykas, ir kaip čia gali būti, kad jų Dievas kartu yra ir mano Dievas? Kokią jie turi teisę Jį pažinti?

„Kai Tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje.“

Tarp neabejotinai žemesniųjų veikiau vertėjo pasiskelbti ateistu, jei norėjai palikti nevertųjų ratą. Vertėjo griauti religiją kaip visuomeninio etiketo taisykles ir prievartą. Kaip matyti, mano kovoje su Chomiku į vieną susipynė ir geriausi, ir blogiausi motyvai. Nepriklausomybės skonis, pasibjaurėjimas bet kokia veidmainyste, sąžinės laisvės gynimas ėjo greta intelektinės arogancijos, įsitikinimo, kad suprantu daugiau už bet ką kitą, ir nedrąsaus rūpesčio dėl nekaltybės. Viskas prasidėjo smulkiais susirėmimais arba klastingais klausimais apie dogmų subtilumus, užduotais prefektui per pamokas. Karas įsibėgėjo net ligi atviros batalijos, kai viešai pareiškiau, jog įvedus korteles [pažyminčias, kad moksleivis nuėjo išpažinties, kuri buvo neformaliai privaloma – aut.pastaba] nevaikščiosiu išpažinties. Chomiką, pradedantį mums paskaitą, tikriausiai krėtė vidinis šiurpas. Klasė apskritai laikėsi pasyviai, tik murmėjimu reikšdama laukinį pasitenkinimą, kurį teikė reginys vieno pakvaišėlio kautynių su mokyklos autoritetu. Tačiau nusususi avis ją užkrėtė įžūlumu. Chomiko susierzinimas pasiekė tokį laipsnį, jog net tada, kai sėdėdavau ramus, žodžio viduryje pertraukdavo savo kalbą ir man šaukdavo:“Tavo veido išraiška nepadori, išeik už durų!“ Jei tai būtų tik nuo jo priklausę, tikriausiai būtų mane išvaręs iš mokyklos, tačiau mokytojų grupė, kurią galima pavadinti Rozeko partija, mane gynė kaip „gabų“.

Nemenka konflikto priežastis buvo ir ypatingi lenkų katalikybės bruožai. Juos formavo konfesinės periferijos krašto situacija, ypač XIX amžiuje, arba pasipriešinimas protestantiškajai Prūsijai ir stačiatikiškajai Rusijai. Visa lenkų kultūra skleidėsi Vatikano orbitoje, ir neilgai trukęs Reformacijos fermentas bei didysis ginčas veikiau žadindavo susidomėjimą popiežija negu nuo jos atitolindavo. Kai po valstybės žlugimo kėlėsi žaizdotas nacionalizmas, tarp sąvokų „lenkas“ ir „katalikas“ buvo padėtas lygybės ženklas. Carizmo laikais to tikėjimo pakeitimas į stačiatikybę buvo tolygus pašalinimui iš bendruomenės: toks žmogus kaip galimas arba jau veikiąs kolaborantas nebuvo vertas pasitikėjimo. Taigi religija tapo institucija, kuri padėjo saugoti tautinį atskirumą, ir tuo atžvilgiu lenkai priminė Romos imperijos žydus; o kad panašumaas būtų didesnis – ir lenkams netrūko nesianizmo proveržių. Toks stiprus junginys sukėlė baisią neviltį Rusijoje, kuriai lenkų nepavyko suvirškinti. Tačiau šie brangiai mokėjo už savo atsilaikymą prieš išorės spaudimą: ten, kur neįmanoma atskirti, kas yra tautos, o kas religijos paprotys, religija virsta į visuomeninę, konservatyvią ir konformistinę jėgą. Tuomet, mėgindami nutraukti saitus, kuriais mus apraizgo aplinka, kartu atakuojame ir ją pačią. Mano protestas prieš jausmingus mitus ir tautinio elgesio taisykles, prieš stabilias ir nerimui atsparias senienas ar prieš galantišką draugiją pasivaikščiojimų vietose buvo gana suprantamas, jeigu jį atskirtume nuo įtartinų prieskonių. Iš kur jis kilo, nelengva būtų nustatyti, tikriausiai iš jautrumo laiko Zeitgeisto [laiko dvasios] fluidams, nors tai irgi nedaug ką paaiškina.

Lenkų katalikybė, nors ir giliai įsišaknijusi protuose, o rusams sukėlusi liguistą neapykantą Vatikanui, pirmiausia išliko dėl prisirišimo prie liturgijos. Joje silpnos Biblijos tradicijos, Apvaizdos egzistavimas laike buvo be turinio, kuris leistų stebėti išorines formas jų raidą. Niekuomet su Chomiku neatvertėme Senojo Testamento, kurį jis laike mums neteiktina knyga. Tačiau jeigu jis būtų nors dalį tų valandų, kurias humanistas skirdavo vienai Horacijaus eilutei, skyręs, pavyzdžiui, Jobo knygos skaitymui ir komentavimui, mums būtų buvę daugiau naudos už jo trumpus pranašų apibūdinimus, daugiausia skirtus Kristaus prefigūracijoms. Galėjo mums paaiškinti, kokia svarbi slėpinio požiūriu yra pagarba, įsakanti nutylėti net ir aukščiausiąjį vardą. Taip pat galėjo mus pamokyti, kad judaizmas – priešingai negu senovėje jo varžovai su savo pasaulio cikliška vizija – Kūrimą suprato kaip eigą, kaip dialogą, kaip nuolat modifikuojamų klausimų ir taip pat modifikuojamų atsakymų kilimą, ir kad tą savybę iš jo paveldėjo krikščionybė. Taip elgdamasis jis būtų mus paskiepijęs nuo godaus aksiomų graibymosi, mes būtume žinoję, kad žmogiškieji dalykai tampa, o ne tik yra, kitaip tarus, mus būtų supažindinęs su istorija. Tačiau jis neturėjo vaizduotės ir nuo dabarties spaudimo atsitvėrė savo stingios laikysenos kliūtimi.

Be to, lenkų katalikybei būdingas stiprus polinkis nuodėmę suvokti beveik kaip prasižengimą romėnų teisėje, ir Chomikas čia nebuvo išimtis. Tai ne visiškai atitiko jo gilų įsitikinimą apie esminį [žmogaus] sugedimą, kuriam nėra išsigelbėjimo. Ir jis gausino kazuistinius rebusus, tarsi taikydamas baudžiamojo kodekso maksimą: nullum crimen sine lege [be nusikaltimo nėra įstatymo]. Ar nuodėmė ką nors suvalgyti lygiai pusiaunaktį, jei rytą reikės priimti Komuniją? Kada pasninko nesilaikymas yra didžioji nuodėmė, o kada paprasta? Ką galima veikti sekmadienį? Kas atsitinka su nekrikštytais vaikais jiems mirus, jeigu jie negali patekti nei į Skaistyklą, nei į Dangų? Tų kliūčiu gausybė stulbino. Šia prasme Chomikas buvo Senojo Testamento žynys. Kadangi buvau skrupulingos sąžinės, visą laiką nešiojausi nuodėmės jausmą. Galima atspėti, kad tasai jausmas dar labiau buvo susijęs su lyties klausimais. Katalikybė šiuo atžvilgiu yra gana tolerantiška, tačiau didžioji mūsų prefekto auklėtinių dalis tikriausiai niekuomet neišsivadavo nuo sužalojimų, ir kiekvienas seksualinis aktas, net Bažnyčios palaimintas, jiems buvo blogis. Išeitis galėjo būti tik manichejiška: planinga paleistuvystė, nugalint patį save, nes elgesio idealas apskritai yra nepasiekiamas.

Chomikas iš tikrųjų nemokėjo mums parodyti, kad egzistuoja moralinė pareiga kitam žmogui. Jo bausmių ir atlyginimų sistema (paragrafai su numatytomis sankcijomis) buvo įcentriška, skirta individualios sielos išganymui, kitiems atiduodant tai, „kas jiems priklauso“, ir atitiko tik negatyvią sąlygą, tarsi rimtas darbas prasidėtų tik uždarius langą, pro kurį išgainioti įkyrūs vabzdžiai.  Bet tai nereiškia, kad jis mus skatino kontempliacijai, – tik ritualiniams apsivalymams, kurių objektas esame mes patys. Ir čia pastebiu vieną lenkiškosios katalikybės bruožą. Ji ryškiai pabrėžia atsakomybę kolektyvinėms esmėms, t.y. Bažnyčiai ir Tėvynei, didele dalimi tapatinamoms, tačiau į žemesnę vietą nustumia atsakomybę gyviems ir konkretiems žmonėms. Ji palanki įvairių rūšių idealizmui ir absoliutina veikimą: jos horizonte visada turi būti dideli tikslai. Iš to, galimas daiktas, kilęs lenkų polinkis į didvyriškus proveržius ir lengvabūdiškumą ar visiškas apsileidimas bendraujant su kitu žmogumi ir net abejingumas jo kančioms. Nešioja korsetus, Romos korsetus, kurie plyšta po tam tikro alkoholio kiekio, ir tada iš po jų išsiveržia chaosas, rečiau sutinkamas Vakarų Europos kultūrose. Religija lenkams retai kada yra vidinė patirtis, dažniausiai tik reikalavimų, pagrįstų įpročiais ir gentiniais prietarais, rinkinys, todėl jie amžinai yra Platono Visuomeninio Gyvulio nelaisvėje. Jų literatūra persunkta pareigos kolektyviniams objektams (Bažnyčiai, tautai, visuomenei, klasei) ir iš to kylančio kibirkščiavimo. Nieko nuostabaus, kad kai kurių jų neigimo jėga buvo tiesiog proporcinga tos tradicijos jėgai.

Kunigas mane laikė ateistu – ir klydo. Tiesa, ton klaidon jį stūmiau iš pavydo: tai, kas paslėpta, mums brangesnis dalykas už tą, apie kurį skelbiame viešumoje. Vėliau pastebėjau, kad panašių polinkių turi kriptokatalikai, priklausę komunistinės valstybės aparatui. Jų religingumas buvo uolesnis už atvirai praktikuojančių religingumą. Kad tapčiau ateistu, turėjau per maža duomenų, nes visą laiką gyvenau nuostaba, tarsi prieš uždangą, kuri juk vieną gražią dieną turi prasiskleisti. Mano temperamentas buvo kontempliuojantis, nelinkęs į aktyvų gyvenimą, ir gamtamokslinius užrašus, laiką prie mikroskopo ar – paskui – literatūrą veikė tas pats viename taške sustingusio dėmesio principas. Be to, namuose religiniam maištui nebuvo preteksto. Tėvo abejingumas nelėmė, nors taip dažnai atsitinka, motinos šventeiviško uolumo; ji buvo praktikuojanti katalikė, tačiau neperdedanti praktikos svarbos. Užtat visa, kas vyko, jai atrodė susieta tarpusavio ryšiais, lemta, o ten glūdįs slėpinio kultas rodė, koks tąsus šiek tiek pagoniškas misticizmas, taip dažnai sutinkamas Lietuvoje. Pasaulis jai buvo sakrali vieta, nors ta mįslė turėjo būti įminta po mirties. Jos tolerancija atsiskleisdavo tokiu sakiniu:“Dievą garbina kas kaip moka“, ir, atrodo, jai būtų buvę sunku pasakyti, kad tikra yra tik katalikų religija. Stingios Dangaus ir Pragaro kategorijos ištirpdavo jai gūžtelėjus pečiais:“O ką mes žinom?“  Mano avantiūros mokykloje su mokytojais jos visai nedomino.

Kaip vertinti visatos grožį ir kartu jos matemtinį žiaurumą? Kur čia regimybė ir iliuzijos, o kur tikrasai turinys? Sutraiškydavau vikšrą ant tako, tartum daryčiau seksualinį nusižengimą: nesinorėtų to daryti, tačiau darome, nes gyvename žemėje, įsukti į daiktų orbitą. Koks skirtumas, ar ją sutraiškysiu atsitiktinai, ar pastebėjęs, kad ją jau liečia batas, ir įsitikinęs jos esimu spustelėsiu koja, įpykęs, kad toks esu? Jeigu Dievas yra blogas, kaip gali pateisinti mano maldą? Kuomet Chomikas mane varydavo lauk, aš, maištautojas, ieškojau savo kelio. Pagalbos ieškojau dviejose knygose. Tai buvo šv.Augustino Išpažinimai ir Williamo Jameso Religinis patyrimas.
<…>

Amžinai pagrimzdęs į didžiąją visumą, buvau, kaip sakoma, giliai religingas. Katalikų bažnyčia imponavo savo milžiniškais statiniais, ji žvelgė mano pusėn atidėdama nuosprendė, nereikalaudama nieko kito, tik disciplinos. Be visa kita, aš, stropus Bažnyčios istorijos skaitytojas, pripažinau, kad disciplinos reikia, nes pats ko nors kita nemokėčiau surasti. Ar tai nebuvo rezignacija? Nepraradau vilties, kad tą kryžiažodį man pavyks išspręsti ir sudėlioti iš naujo. Chomiko vaidmuo sumažėjo, jis jau pasitraukė iš pirmojo plano. Vargšas žmogelis, tačiau ar žmogiška institucija, kartų skruzdėlynas, galėtų atsisakyti tokių kaip jis atramos? Paskutinaisiais metais prieš baigiant mokyklą tarp mūsų nusistovėjo ne itin nuoširdus mandagumas. Tikriausiai suvokė, kad jėga manęs neįveiks. Kai jis nustojo mane atakuoti, nuėjau iš pažinties. Paklusnumo Būčiai aktas turėjo būti grynai savanoriškas ir asmeniškas, be visuomenės papročio prievartos. Prisiekiau pats sau, kad niekuomet nepasirašysiu sutarties su lenkiškąja katalikybe – nebūtinai vartojant šį terminą – arba kad nepasiduosiu beždžionėms.

Šiandien prieš mane jie abu. Riešutinės Rozeko akys trumpam aprėpia mus, sėdinčius suoluose. Iš po Romos senatoriaus kaukės kartais šmėkšteldavo atidaus valstiečio vaiko veidas iš Tatrų priekalnių kaimelio. Vaikšto už nugaros sunėręs rankas ir sverdamas žodžius pasakoja apie Augusto rūmų gyvenimą. Chomikas kažko graibosi sutanos klostėse ir išsitraukia nosinę. Kadangi nelabai švari, naudojasi ja diskretiškai, laikydamas kumštyje. Paakiai pamėlę, veide nemigo nakties nuovargis. Abu man buvo tarsi sviediniai, sprogę vėliau negu galima buvo tikėtis. Pirmajam esu dėkingas už tą nepasiteinkinimą, kuris mane kankino pirmųjų mano literatūrinių bandymų metu. Romantiškas liūdesys ar įkvėpimų automatizmas užgoždavo aiškios, logiškos struktūros ilgesį, tačiau jo pašalinti nepajėgė. Kitam esu dėkingas už jautrumą pragaro sieros kvapui, esminį dualizmą, sunkumus užmegzti draugystę su mumyse esančiu kitu, kurio nevaldome, tačiau dėl kurio raustame iš gėdos.

Paskutinį kartą redaguota:

Sausio 13-oji kitaip

Aš nelabai galiu pasidalinti savo prisiminimais apie 1991-ųjų sausio 13-ąją, nes dar elementariai buvau per mažas. Galėčiau pasidalint senelių prisiminimais, bet jausčiaus taip tarytum bandau apsivilkt svetimus nuopelnus.
Kaip ten bebūtų, stebint iš pašalies, susidaro toks įspūdis, kad ir kitiems tos šventės nėra. Yra deklaruotini gestai, lyg savotiška prievolė, bet tikrai ne šventė. Seimo valdantieji, pavyzdžiui, nusprendė, kad jie gali sau leisti Vytautą Landsbergį vertinti ne iš pilietinės perspektyvos, tačiau iš politinės. Suprask, kaip politikas V.Landsbergis buvo labai kontraversiškas, todėl nelabai svarbus jo indėlis į nepriklausomybę – tai nedavė jam laisvės premijos.

Savo ruožtu V.Landsbergis negalėjo sau leisti tapti geresniu už kokį nors pvz A.Sysą, todėl nusprendė, kad jeigu jau šitaip – tai Seimo jis negerbs iš viso. Ne dabartinės seimo daugumos, ne A.Syso, bet seimo kaip institucijos apskritai. Seimo, kurį visgi ginti pats ruošėsi prieš lygiai 25 metus. Tai nereikia stebėtis ir kad pati sausio 13-oji atrodo keistai.

Štai R.Grigas toliau pila žibalą į politines batalijas, nes politika tęsias. Grybauskaitė kažką pasakoja apie Ukrainą, visi standartiniai ir banalūs užkalbėjimai iš visokių Graužinienių ir taip toliau, kaip ir kiekvienais metais apie tuos įvykius kažką papasakoja N.Oželytė – žodžiu viskas taip pat, kaip ir visada, kaip ir kiekvienas metais.

Tiksliau nieko. Politiniams intrigantams tai proga ir toliau varyt savo politines intrigas. Kitiems tai proga pasirgt nostalgija. Daugumai tai tiesiog užknisanti diena, kur reikia rašyti nuobodžius, banalius, gylio neturinčius pasveikinimus, kuriuos jie tingi skaityt, o klausantys – tingi klausyti. Bet mes visi apsimetam. Nes mūsų laisvė yra svarbi. Kiekvienam savo matyt. O kaip mums? 1991-aisiais dar negimusiems, dariusiems į  vystyklus, dar nemokėjusiems skaičiuot?

O mums nieko

Nes nėra jokio žiūrėjimo į perspektyvą. Štai aš pavyzdžiui galvoju pasižiūrėsiu, kas vyksta Kaune tokia proga. Visgi šventės ar ne? Tai štai naujas ir sutvarkytas Kauno savivaldybės puslapis skelbia programą:

08:00 – Paverkime.
10:00 – Paverkime per Šv. Mišias.
10:40 – Paverkime vaikams dainuojant liturgines daineles.
12:00 – Paverkime dėdami gėles ant kapo.
12:10 – Paverkime kapinėse.
12:30 – Paverkime kitose kapinėse.
15:00 – Ta proga, kad jau visvien verkiam, tai prisiminkim dar ir holokaustą – jei netyčia dar būtų galutinai nepraradusių vilties – paroda IX forte.
13:00-18:00 – Vėliavų garbintojai pasakos apie tautiškumo svarbą ir verkimo galią.
18:00 – Koncertas. Įėjimas tik su kvietimais.
18:30 – Niūraus filmo norintiems paverkti „Aš už Tave prakalbėsiu“ premjera ir susitikimas su kūrybine komanda Romuvoj.

Dabar nesupraskite manęs klaidingai – aš būtinai pažiūrėsiu ir minėtą filmą, ir jau pats šitas įrašas yra geriausias įrodymas, kad apie Sausio 13-ąją aš tikrai galvoju, kaip ir apie jos prasmę. Bet ar šitai yra normalu?

Vat sėdžiu aš dvi dienos po operacijos užtinusiais žandais, prisirijęs antibiotikų ir galvoju, jeigu sveikata leis, gal vakarop visgi kažkur save ištempčiau. Viskas, ką man siūlo Kaunas – tai paverkti. Tai gal neteisingam mieste gyvenu? O tai kaip su Vilnium? Pasirodo ten tas pats.

Fundamentalus klausimas, mielieji, yra toks: ar Jums patinka verkti? Ar Jums patinka liūdėti?

Ar išlįstumėt per lietų pasižiūrėt kažko panašaus kaip va W.Disney sugalvojo Amerikos nepriklausomybės dienos proga prieš pora metų:

Čia aišku visiškai atsitiktinis įrašas, kurį pasiūliau – galit prisigooglint tų visokiausių paradų, fejerverkų ir panašaus dalyko iki soties, mano mintis yra labai paprasta: kas bus, kai visi prisimenantys Sausio 13-ąją iškeliaus anapilin? Kuo užpildytas bus tas vakuumas?

Aš jau nebenoriu klausyt Oželytės pasakojimų 12512312-ą kartą. Ne dėl to, kad ši moteris kažkokia neįdomi labai būtų, bet tiesiog tas pats per tą patį. Vėl ir vėl. Komunistai, Brazauskas, Landsbergis, tankai, Rusija, Gorbačiovas, Aukščiausia Taryba, intrigos, Televizijos bokštas. Pabaiga.

Ne taip atrodo laisvė. Ne tik pagerbt kovotojus už laisvę reikia. Ne vien „nepriklausomybės architektas“ ir jo asmeninės ambicijos yra svarbios. Aš nemėgstu tradicijų, bet čia yra ta turbūt viena sritis visuomenės gyvenime, kur tradicijos yra tiesiog būtinos. Ir kaip ir su visom tradicijom, jas reikia puoselėt, sukurt nuo nulio – visos juk jos išgalvotos, bet visos jos yra tam, kad būtų pernešama kažkokia žinutė. Ar tikrai norim, kad ta žinutė būtų vien tik su ašarom ir tankais asocijuojama laisvė?

Todėl to aš Jums ir linkiu visiems. Susigalvoti, kaip švęsti Sausio 13-ąją. Galbūt kada nors, kaip nors tai pavirs bendra nacionaline tradicija. Gal bent kokių fejeverkų sulauksim, kurie ištrauks visus miestų gyventojus pasilabint. Pasveikint vienas kitą. Atrodytų, tiek ne daug tereikia, bet niekas nenori švęsti Sausio 13-osios. Laisvę švęsti reikia. Ne minėti, o švęsti. Kiekvieną dieną. Kartais – labai smarkiai.

Matot, prieš pora metų turėjau tokį pokalbį su viena mergina. Ji nežinojo, kodėl Sausio 13-oji yra svarbi, nors gimė tais pačiais metais. Aš jau matau, kaip būrys visokių save labai sureikšminančių ir apsiskelbusių patriotais tokį žmogų išvadina mankurtu. „Kad tik mačytų“ – kaip sakydavo mano prosenelė, bet tokių nežinančių ir nesuprantančių yra begalės. Turbūt vienetai moterų Lietuvoje žino, kas tokia buvo Loreta Asanavičiūtė, o šiais laikais tiek kalbama apie pavyzdinių lyderių stoką. Ir Sausio 13-oji jiems tik įrašas istorijos vadovėliuose.

Tai nedovanotina. Tai nėra gražu. Tai yra neatsakinga. Tai gal net pasišlykštėtina. Bet taip yra. Ir taip ir bus. Ir Jūs to niekada negalėsit pakeist, nes taip atrodo laisvė. Ta tikra, o ne idealizuota laisvė. Laisvė būti lengvabūdiškam, neatsakingam, laisvė egoistiškai ir hedonistiškai galvoti tik apie save. Taip visur ir visada atrodė laisvė. Taip visada ji ir atrodys.

neuzmirstuole

Gera pradžia – pusė darbo, o kada dabar bare galėsiu užsisakyt tokį kokteilį? Pageidautina atskiestą komunisto ašarom.

Todėl papilkit truputėlį vyno ant Sausio 13-osios. Pažerkit truputėlį fejerverkų. Paverskit šitą šventę daugiau nei įrašu istorijos vadovėliuose. Įneškit truputėlį hedonizmo. Priminkit savo draugui ar draugei. Pasinaudokit tuo kaip pretekstu atšvęsti. Nesigėdykit, jei gerai nesuvokiat šitos dienos svarbos – eikit ir pasiskaitykit, ir pagalvokit. Ir nesijauskit blogai – niekas ir neskatina Jūsų prisiminti ir suprasti, o juoba – švęsti ar pažymėti. Visi skatina Jus apsiverkti. O Jūs verkti nenorit. Suprantu. Tai ir nereikia.

Pasidžiaukit už savo laisvę sėdėt facebooke ir stalkint pusnuoges panas, už savo laisvę emigruot į Švediją skint mėlynių, už savo šlykščią laisvę valgyt tuos keistus lietuviškus kebabus suvyniotus į tortilas (bet pavadintus lavašais – kažkodėl; nesusilaikiau, nepykit), už savo teisę žiūrėt neįtikėtinai nekokybiškus lietuviškus serialus ir naktim išeit pagadint kaimynam nervų rėkaujant jiems po langais, nes nebėra komendanto valandos. Už bet kokią laisvę daryt kažką, kad ir kaip absurdiško, ko galimai daryti būtumėt negalėję, jei ne Sausio 13-oji.

Pavyzdžiui aš nebūčiau galėjęs išvykti į Daniją. Nebūčiau galėjęs pabaigti ten mokslų. Nebūčiau sutikęs visos vaivorykštės skirtingų kultūrų ir tautybių žmonių. Nebūčiau galėjęs pamatyti, kaip atrodo nuoširdžiai sekuliari visuomenė, nebūčiau galėjęs nuvykti į Palestiną, kurioje supratau, kiek daug laisvės mes turim ir koks iš tikrųjų yra jausmas tos laisvės neturėti. Daugybė įvairių ir galimai mano asmenybę, gyvenimą ir pažiūras lemiamai formuojančių veiksnių net nebūtų galėję įvykti, jei ne Sausio 13-oji.  Juk net ir ta laisvė pabėgt iš Lietuvos ir dėt ant jos skersą – juk tai ir vėl Sausio 13-oji. Tai kodėl jos nešvęsti visiems lietuviams? Manau Sausio 13-oji yra kaip tik ta diena, kuri galėtų ir turėtų tapti laisvės švente bendrine prasme.

Aš viso labo Jums sakau, kad Sausio 13-ioji gali būti. Kitaip. Ji ir turėtų būti. Kitaip. Ne dėl to, kad tai teisinga, o dėl to, kad mums reikia, kad kuo daugiau žmonių suprastų. Sausio 13-ioji be masiškumo ir be šventės tiesiog netenka prasmės, o diskusijos dėl to, kaip ta laisvė turėtų atrodyti – neduoda vaisių.

Paskutinį kartą redaguota:

Jums nereikia islamo, kad galėtumėt bijoti. Lietuvoje.

Paryžiuj šaudė žmones. Islamistai. Dalius Stancikas sako prasidėjo trečias pasaulinis karas, Vladimiras Laučislovas sako liberalioji indoktrinacija ne ką mažiau baisi nei sovietų propaganda. Gali būti. Kiek ji liberali – kitas klausimas, nes Vladimirui viskas, kas nemalonu, yra liberalizmas.

Lietuva rimtai susirūpino savo saugumu, patrulių ekipažams išduodama rimtesnė ginkluotė, žinoma, greta nemokamų bilietų į krūvas renginių – sako, saugumui užtikrinti. Tikriausiai viskas sveikintina, kas padeda žmonėms jaustis saugesniais, nors turiu didžių abejonių, kad tatai neturi priešingo efekto – juk kiekviena papildoma apsaugos priemonė tai ir transparantas “Vilnius, Kaunas ar kitas miestas gali būti kitu Paryžiumi.” Tik ar tikrai? Regis, jau ima girdėtis ir politikų balsai, kurie ruošiasi tai naudoti kaip lozungą per ateinančius rinkimus – apie vieną iš jų jau rašiau. Juk turbūt nėra geresnės ambrozijos rinkėjui, nei didvyris visuomenės veikėjas siūlantis išvaduoti visuomenę nuo baimės. Baimės, kurią jis pats joje ir įdiegė. Tikiuosi šito neišvysim. Jei tai dar neįvyko.

Juk niekas nepasigirs, kad susprogdino kryžių kalną taip, kaip galėtų pasigirti susprogdinę La Scalos operos rūmus. Vakarų visuomenėms didesnė naujiena būtų apskritai sužinoti tokį kryžių kalną egzistuojant. O ir kitiem islamistam nepasigirsi, kad susprogdinai 5 žmones kažkokiam Europos kaime. Net jei ir pavyktų. Jie visgi konkuruoja ir tarpusavyje, dėl lėšų iš tokių valstybių kaip Saudo Arabija, slaptų donorų iš Kataro, Kuveito ir taip toliau. Jie turi atrodyti efektyvūs – tai dalis jų rinkodaros. Kaip ciniškai tai beskambėtų, visgi terorizmas taipogi paklūsta laisvos rinkos diktatui. Tatai tikrai yra liberalus šito reikalo aspektas.

Kalbos apie teroristų susidomėjimą Lietuva ir potencialias grėsmes įtartinai primena kalbas apie Lietuvos tapimus regiono lydere, Lietuvą masiškai užplūsiančius imigrantus, bandomis grįžtančius Lietuvos emigrantus, kurie gundosi aukso kalnais Lietuvoje ir taip toliau. Dar nuo praeitos vyriausybės girdim šitas kalbas, bet joms įliustracijų atrasti sudėtinga. Na, mūsų wifi Vilniuj neblogas, kurio gėris taipogi priklauso ir nuo juo besinaudojančių žmonių skaičiaus, bet ką jau čia. Pasidžiaukim. Aišku paralelėje pastarieji mėnesiai vėl išsiskyrė paaštrėjusia emigracija, o net ir pabėgėliai bodisi gyvenimo Lietuvoje. Nesiskundžiu, viso labo konstatuoju faktą. Ne viskas ir politikų ar visuomenės rankose, kai kuriuos dalykus tiesiog reikia išgyventi.

Kaip ten bebūtų, sunku nematyti to keisto lietuviško nepilnavertiškumo komplekso, tarytum dauguma žmonių norėtų, kad mes būtume potencialiu teroristų taikiniu, nes tai reikštų, kad mes esam svarbūs.

Mums gerai, mes turim tiek tėvynainių, kurie gali valdyti šalį, treniruoti nacionalines rinktines, išspręsti net ir sudėtingiausias pasaulio problemas. Ir jauni, ir dideli. Dideli viską sprendžia Konstitucijos pataisom. Jauni modernesni, rašyt nemėgsta – susirenka į konferencijas pakalbėti. Po to konstatuoja, kad tapo lyderiais, nes priartėjo prie problemų sprendimo būdo. Kažkodėl.

Vakarai, deja, mindžiukuoja dėl to, kad nežino, ką daryti. Sveikintinas žingsnis – nėra nieko baisesnio už atsakymus į visus klausimus turintį veikėją su granata kišenėj. Ne kitokius šiandien ir Irake ar Sirijoje stebim.

Bet mes bijom. Ir mus gąsdina. Tie, kurie kalbėjo apie vakarų dekadansą, liberalizmo grėsmę nacionaliniams identitetams, greitai keičia plokštelę ir pradeda kalbėti apie kažkokį tai civilizacijų mūšį. Jiems tai šansas pamėginti jų apokaliptines prognozes pritempti prie kito konteksto. Visa mūsų viešoji erdvė perpildyta Islamo teologijos ekspertų, potencialių lietuviškų imamų, terorizmo entuziastų, kultūros formavimo lyderių. Pažiūrėjęs iš šono gali pagalvot, kad mes patys esam musulmoniška valstybė – klausimas, ar tiek debatų apie islamo prigimtį būta Mekoj.

Todėl leiskit man pabūti nekukliu. Ir nekukliai atviru. Jūs bijot islamo, o aš bijau religijos. Aš bijau organizuoto tikėjimo. Ir kur kas labiau nei Paryžius ar Beirutas man rūpi Lietuva. Islamistai Lietuvoje nėra problema ir nebus, bent jau numatomoje ateityje. Tą pripažįsta net ir Jus gąsdinantys islamizacija. Lyg tai būtų nereikšminga detalė. Jei situacija pasikeis po 50 metų, tada tą diskusiją bus galima ir pratęsti, pratęsti lietuviškų realijų kontekste, o ne hipotetinių teroristų su hipotetiniais tikslais hipotetiškai vykstančių į šalį, apie kurią jie hipotetiškai žino, šalį, kurios vėliavą klijuodami savo propapgandiniam klipe, dėl kurio tiek lietuvių jau paskubėjo susireikšmint, turbūt turėjo pusę valandos googlinti prieš įsitikindami, kad teisingai parašė jos pavadinimą. Todėl leiskit pakalbėti apie tai, kas vis dėl to yra Lietuvoje. Labai asmeniškai ir labai nuoširdžiai.

Kai buvau pradinukas ir mane tėvai išleido mokyklą, kaip ir dažnas vaikas į mokytojus aš žiūrėjau kaip į autoritetus. Mokyklą lankiau jau nepriklausomybės metais, todėl ir mokiausi tai, ko mokė nepriklausoma mūsų Lietuva su visais nepriklausomais ir laisvais mokytojais.

Tikybos pamokos man nebuvo kitokios nei matematikos ar geografijos. Jeigu mokytojai mokydavo – tai aš ir mokydavausi. Bent jau anuomet, mažai jų klausdavo ką mes galvojam, dažniausiai mums, vaikams, sakydavo “kaip galvoti reikia”, o net jei ir būtų paklausę – tai nieko nebūčiau galėjęs atsakyti. Ką aštuonmetis gali pasakyti apie Dievą, moralę ar pomirtinį gyvenimą? Jam labiau aktualu išmokti užsirišti batus taip, kad nereikėtų jų perrišinėti po 15 minučių, nes gali užkliūti ir nukristi. Kaip kartais ir nutikdavo. Todėl aš klausiau mokytojų. Kone besąlygiškai. Net ir tada, kai jie man sakydavo ne tik tai, kaip galvoti, bet ir tai, kuo tikėti.

ateistai puola

Sužvėrėję ateistai puola vargšę, užspaustą bažnyčią. Bažnyčia tampa mažuma, kai jai reikia prašyti babkių. Bet vos tik reikia užsiimti lobizmu visuomenėje ar seime, jie mistiškai, lyg per kokį NT stebuklą, tampa ženklia dauguma, atstovaujančia visuomenės interesus. O tada išeini pasivaikščiot ir stebi kaip per naktį pusė rajono mokyklų pavirto „katalikiškom“.

Baigdamas pradinę aš jau buvau perskaitęs visas lietuvių ir vokiečių pasakų, senovės antikos mitologijos knygas, kiek tik buvo galima rasti keliose rajono ir mokyklos bibliotekose. Priėjau pirmąją komuniją, pirmąją išpažintį, perskaičiau Bibliją vaikams (net 4 kartus, nes juk tai svarbu!), pradėjau eiti į šeštadieninę katalikišką mokyklėlę, kur pradėjome skaityti ir Šv.Raštą, aptarinėti didžiąsias vertybes ir ydas – žodžiu, visus tuos dalykus iki skausmo pažįstamus praktikuojantiems katalikams. Kai kuriems bent jau. Bet tikybos pamokos man vis dar buvo pamokos, tokios pat, kaip istorija ar lietuvių kalba. 

Tik jau vėlyvoj paauglystėj supratęs į kokią egzistencinę smegduobę mane įstūmė ta religinė profanacija, ėmiau ieškoti kažkokio išsigelbėjimo. Mano filosofiniai ieškojimai nėra tiek svarbūs (linkiu kiekvienam atrasti savo kelią), kiek ta neįtikėtinai nekomfortiška būsena, kurią jaučiau paauglystės metais. Lyg kažkas būtų mane įvilkęs į svetimo žmogaus odą, kuri man vietom būtų per didelė, o vietom per maža. Lyg man ir buvo paaiškinta, kaip viskas yra, bet vien nuo minties į tai rimtai žiūrėti susukdavo skrandį. Gyvenom dar interneto priešaušryje. Deja.

Ne kartą ėjau kalbėti ir su kunigais, tačiau jie tegalėjo pasiūlyti tik aklą subordinaciją bažnyčios carte blanche pozicijai visais gyvenimiškais klausimais, nekalbant apie tai, kad akiplėšiški ir provokuojantys jaunuolio klausimai apskritai neatrodydavo verti didelio dėmesio. Mėgau ginčytis. Vis dar mėgstu. Bet aš tik norėjau suprasti. Taip, kaip supratau matematiką. Kaip supratau geografiją. Problema, kad Biblija man net ir būnant 8 metų neatrodė logiška. Juoba neatrodė graži. Bent jau tikrai ne tokia graži, kaip kitos knygos. Dabar jau taip atrodo, kai į ją žiūriu visiškai kitaip. Kai žiūriu ne kaip į matematikos vadovėlį, bet kaip į Ezopo pasakėčias. Bet juk religija ir nėra panaši į matematiką. 12-os metų perskaityti Šventąjį Raštą ir ypač kunigų knygą yra milžiniška bausmė jaunuoliui.

Tokios perversijos nerasit net ir keisčiausioj pornografijoj – kalbų apie nešvarias moteris, apie pateisinamus vaikų pardavinėjimams į vergiją, apie Dievą reikalaujantį tėvą papjauti savo sūnų, apie brolį užmušantį brolį dėl magiškos būtybės meilaus žvilgsnio  – ką apie tai gali suprasti vaikas? Šiandien, kai diskutuoju jau visai ramiai, žmonės pasidalinę pusiau. Vieni sako, kad tai metaforos. Kiti tikina, kad tai tikri dalykai. Trumpai tariant – jie patys nežino. Bet mane to mokino. Kai dar plaukt gerai nemokėjau. 

Tik egzistencinės filosofijos, kuri į mano rankas pasitaikė per atsitiktinumą, dėka, aš atradau tai, ką dauguma tikinčiųjų pavadintų dvasine ramybe. Be tikėjimo jokiais dievais ar dvasiomis. Taip jau atrodo ta mano ramybė. Bet egzistencializmo mokykloj nemokė. O religijos – mokė. Net jei ir labai paviršutiniškai.

Kodėl aš apie tai kalbu? Nes Islamo Lietuvoje nėra, tačiau suvokimas, kokį žiaurų įspaudą žmogaus sąmonėje palieka jėga peršama religija, kažkokia jos interpretacija, gali būti pažintas ne tik kalifate, tačiau ir Lietuvoje. Mūsų kultūra lyg ir nematomai diktuoja, kad būti kataliku savaime yra gero tono ženklas. Rezultate net ir nepraktikuojantys tėvai nepasibodi vaikus paspausti ton pusėn. Kai kurie prisikuria ir keistų racionalizacijų, tarytum tai savaime paverstų mus doresniais žmonėmis. Daugelis Jūsų gal tik pakraipysit ausim, daugelis Jūsų į tai gal rimtai nežiūrėjot. Bet aš žiūrėjau. Ne dėl to, kad tikėjau Dievu ar Biblija. Dėl to, kad tikėjau mokykla ir mokytojais.

Ir tai kelia baimę. Nenoriu Jūsų, tikinčiųjų įžeisti, tačiau man, kaip atradusiam ramybę be tikėjimo, tas supratimas, kad tik atsitiktinumo dėka aš išsigelbėjau nuo tikėjimo, kuris būtų pavertęs mano gyvenimą, bent jau mano akimis, visišku melu, yra neįtikėtinai gąsdinantis. Aš šito nepasirinkau. Pati sistema man nesuteikė galimybės pasirinkti. Ji pasirinko už mane. Tai, koks aš turėčiau būti, kuo aš turėčiau tikėti. Niekas neturėtų į mažo vaiko galvelę kišti minčių apie metafizines būtybes, kurios jį pasiųs amžinai kančiai, jeigu tas vaikas nevykdys jų valios. Nei Al-nusra Sirijoj, nei mokykla Lietuvoje. Nei, tiesą pasakius, gerų paskatų vedina močiutė tempianti savo anūkėlį į bažnyčią. Bet lai jau tai šeimos reikalas. Auklėjimas sudėtingas dalykas. Pasiimkit iš mano pavyzdžio tai, ką pasiimsit. Tik jei tai nėra smurtas, tai man sunku įsivaizduoti, kaip mes apskritai galime kalbėt apie smurtą prieš vaiką.  Kas yra “beržinė košė” prieš grasinimą būti pasmerktam amžinom kančiom? Vaizduote vaikai tikrai negali skųstis.

Taip šiandien yra ir su islamistais. Užtenka įsijungti vice reportažus, kad savo akimis pamatyti tenykščius 8-mečius mokomus dainuoti dainas apie bombas Amerikoje, tas pačias pragaro liepsnas, vakarų mirtį, tame tarpe ir ateistų, tokių kaip aš, mirtį. Jūs, mieli krikščionys, galite gyventi ISIS kalifate, net ir šiandien – Jūsų viso labo laukia “jizya” arba “krikščionio mokestis”. Jūs galite gyventi Saudo Arabijoje – strategiškame “krikščioniškųjų vakarų” partnerio prieglobstyje. Joks vakarų musulmonas į Jus keistai nežiūrės. Aš, savo ruožtu, jiems tesu žmogus, kuris neturi teisės nešioti galvos ant pečių, nes netinkamai ja naudojuosi. Saudo Arabija mane laiko teroristu. Oficialiai. Jei tik būčiau išsaugojęs savo tikėjimą! Aišku aš ten neturiu jokio noro keliauti. Na gal truputėlį. Visgi tai egzotika.

Ir man jie nekelia siaubo, nekelia baimės. Nes jie yra labai toli. Ir jie visada liks labai toli, kad ir kaip koks nors politikas ar išsigandęs žmogus norėtų atnešti juos čia, į mano kiemą. Nepaisant to, kad šitai rašau aš Jums iš Danijos, kur būta jau ne vieno teroristinio išpuolio, turėdamas kaimyną iš Sirijos, Irano ir trečios kartos pabėgėlį iš Irako. Du iš jų liberalesni už mane, nors ir musulmonai.

Bet man vis dar kyla diskomfortas prisiminus savo vaikystę. Didele dalimi dėl savo paties kaltės, nes tokių kaip mes, rimtai žiūrinčių į mokytojų žodžius, nebuvo daug. Aš nebuvau vienas. Ir tai nebuvo tolima Sirija, tai buvo Lietuva. Čia Jūsų vaikai, rytoj ir poryt išeisiantys į mokyklą. Kai kas apie ką Jūs galite pagalvoti.

Pagalvoti ne tik dėl to, jog galbūt tikėjimo klausimai reikalauja ne mažesnės brandos, nei gebėjimas atsakingai vartoti alkoholį. Bet ir dėl to, kad dauguma Jūsų bijo tų rudaakių, juodaplaukių vaikų, kurie kažkada galimai papildys ir Lietuvos mokyklas. Ir tai yra kažkas, ką Jūs galite pakeisti. Nes jei teisingai supratau, mieli krikščionys, Jūs Islamo bijot, nors jo niekada nematėt, o aš, vis dar bijau to, ką gali sukurti krikščionybė, nes mačiau ją Lietuvoje savo akimis, čiupinėjau savo sąmone ir ji man paliko neišdildomą randą visam gyvenimui. Laimei, bent jau nebeskauda.

Ir kai Jūs pasakysit, kad mano baimė beprasmė ir neracionali, nes Jūs nešaudot žmonių, prisiminkit, kad milijardas musulmonų Jums sako visiškai tą patį, kai Jūs duriate pirštu į teroristą ir sakot “musulmonas”. Bet Jums su musulmonais gyventi nereikia, o aš gyvenu tarp Jūsų kiekvieną dieną. Ir kiek Jūs įžvelgiat skirtumų tarp savęs ir musulmonų, tiek aš atrandu panašumų. Kaip ir tūkstančiai kitų, tokių pačių kaip aš. Ir ne bombos mane gąsdina, bet supratimas, kokia trapi yra ta mano intelektualinė ir tikėjimo laisvė, kurią tik per plauką man pavyko išsikovoti.

Labiau nei bombos gatvėje bijau sistemos ir kultūros, kuri visaip, kaip tik įmanydama, stengėsi iš manęs išplėšti tai, kas šiandien daro mane manimi. Taip, tikybos pamokos niekada neišugdys to, ką išugdys alkaidos propagandistai, bet modus operandi, kaip ten bebūtų, turi tam tikrų neįtikėtinų panašumų. Islamistai tokias mintis laiko didele grėsme, tai todėl jie mielai gyventų su jumis, mieli krikščionys, Jūsų kaiminystėj, taip pat mielai, kaip ir pašalintų galvą nuo mano pečių. Apie šitai, regis, mes nesusimąstom, nes sakyti, kad visos religijos turi kažką bendro – daugeliui tai prasto tono ženklas. Nes daugelis žino tą vieną ir teisingą tikėjimą, religiją. Kitokią, nei visos kitos. Daugelis, bet ne visi.

Radikalumo laipsnis gali skirtis tūkstančius kartų, bet principas, deja, yra tas pats. Ne tai, kad mums pasaulyje trūksta krikščioniškų ekstremistų. Atakos prie aborto klinikų Amerikoje geriausias pavyzdys – tokios grupės kaip Dievo Armija JAV neapsiribojo žmogžudystėm, nepasibodėjo ir bombų. Tripuros nacionalinis išsilaisvinimo frontas Indijoje dar vienas puikus pavyzdys. Apie Afriką nė nekalbėsiu, skirtumas tarp krikščioniškų ir islamo ekstremistų ten yra progresyviai nykstantis. Nors mes paprastai ir kalbam tik apie Boko Haram. Keletą metų šviežio kūdykio krauju tepliojęsi Liberijos sukilėliai šiandien mielai duoda interviu rodydami, kaip jie atgailauja už tūkstančius nužudytų, kartais net suvalgytų žmonių. Krikščioniškose bažnyčiose. Krikščionys juos priima. Krikščioniškas gailestingumas sako. Aš nesu toks užtikrintas visgi.

Panašiai šiandien, kažkur toli toli, laksto būrelis vaikų. Kaip ir aš, jie neturi pasirinkimo. Ir tik atsitiktinumas gali juos apsaugoti nuo to, į ką juos grūda aplinka. Tik jie ne po knygas bibliotekoj knaisiojas, o mokos kaip surinkti automatą. Kažkas, ko aš galimai niekada nė nesivarginsiu išmokti per visą savo gyvenimą.

Kitaip nei mano atveju, su jais kultūra ir aplinka elgiasi nepalyginamai aršiau. Tad ir klausimai šiti, būtų jie Lietuvoje ar artimuosiuose rytuose, prasidėti turi ne nuo to, kas neteisingai vaiką moko, bet nuo to, kaip sukurti saugią terpę jam, kad mokytis galėtų vaikas pats. Ir tai užtikrinti. Nė nekalbėsim apie  Jam tinkama eiga, jam tinkamu metu. Tik Lietuva – šiek tiek arčiau. O ir pakeisti ją turbūt lengviau.  Mažų mažiausiai – tai Jūsų valioj.

Jeigu kasdien apie tai galvočiau, tai tikriausiai pavirsčiau į paranojiką. Todėl negalvoju. Kaip ir apie teroristus. Išskyrus retus momentus, tokius kaip šis. Daug kas nori Jus priversti galvoti apie terorizmą. Kasdien. Daug kam tai pelninga. Visgi laisvos rinkos dėsnius suvokia net ir atvirai niekinantys liberalizmą. Click Click. 

Nesupraskit klaidingai, bažnyčia yra istorinę ir kultūrinę reikšmę turinti institucija. Aš nesiūlau dėl to jos demonizuoti. Aš viso labo siūlau pagalvoti apie atsakomybę ir brandą, bei psichologinį pasiruošimą, kurio reikia tam, kad žmogus galėtų stoti akistaton su tokia stipria jėga kaip religija, galėtų ramiai galvoti apie metafizinius klausimus ir nevaržomas priimti sprendimą dėl pasaulio ontologijos, kuri yra ne universaliai teisinga, tačiau teisinga jam. Daešo vaikai tokio pasirinkimo tikrai neturi. O kiek pasirinkimo turi kai kurie iš mūsų?

Paskutinį kartą redaguota:

Mokomės retorikos meno su Agne Bilotaite

Šiandien Delfi išėjo toks įdomus Agnės Bilotaitės straipsnis. Įdomus jis, tiesa, ne turiniu, nes, na, kaip turguj sako teta pardavinėjanti kojines – būkim bėdni, bet teisingi – Agnė originalių minčių dar kol kas per savo karjerą turėjusi nėra. Įdomus jis yra savo struktūra ir todėl siūlau dabar paimti ir jį dekonstruoti, jei ne dėl minčių, tai bent dėl geros pamokos apie retoriką ir logiką.

Jau straipsnio pavadinimas išduoda jo esmę:

Laikas pripažinti grėsmę nacionaliniam saugumui

Čia viskas turbūt kaip ir aišku, bet va iškart ji dar paaiškina, ką turi omeny:

Situacija Europoje išslydusi iš rankų ir mes priversti pačią migrantų krizę pagaliau pradėti vertinti kaip grėsmę nacionaliniam ir Europos saugumui. Ne humanitarinę pareigą, ne iššūkį Europos vienybei, ne galimybę, ne žmogiškumo testą, o būtent grėsmę nacionaliniam saugumui.

Kaip tik tokio aiškaus įsivardijimo labai trūksta šiandienos Lietuvoje. Atrodo, kad kone vieninteliai regione to nesuprantame. Regiono šalys viena po kitos atsimeta nuo migrantų kvotų susitarimo ar net dėl jo „duoda į teismą“ Europos Komisiją.

Na, čia yra du terminai, nacionalinis ir Europos saugumas. Aš nesu žmogus skubantis panikuoti, bet galvoju, gal netyčia nesuprantu, ką tai reiškia, tai pasitikrinu wikipedia, ar tikrai žinau, kas yra tasai „nacionalinis saugumas“ ir pasirodo termino niekas nepakeitė, kai kalbam apie nacionalinį saugumą, tai būtent kalbam apie Lietuvos saugumo situaciją. Europa Europai, labai sudėtinga yra kalbėti apie 28 valstybių saugumo situaciją vienoje pastraipoje ir joks išsilavinęs žmogus taip niekada nesielgs. Tikrai ne tada, kai rimtai analizuoja situaciją. Politikams aišku daug kas leidžiama, nes jie turi ganyt savo avinų bandą. Bet tada nutinka keisčiausias dalykas, nors Agnė pasako, kad mes esam va durneliai čia kažkokie, kurie nieko nesuprantam, nors visiem mūsų kaimynam jau viskas aišku, ji tada prideda:

Migrantų srautai net ir padėjus į šalį teroro klausimą, yra akivaizdi kultūrinė ir ekonominė grėsmė. Kol kas ne Lietuvai su jos tik 1105 pabėgėliais, tačiau tikrai toms gerovės šalims, į kurias ir traukia daugiausiai pabėgėliais apsimetantys Afrikos ir Azijos jauni vyrukai.

Ei, pala. Ką tik sakei, jog tai yra nacionalinė grėsmė, net straipsnį taip pavadinai. Dabar tiesiai šviesiai sakai, kad Lietuvai tai „kol kas“ nėra grėsmė. Tai yra ar nėra? Aš džiaugiuosi, kad Agnei rūpi Švedija (labai nuostabi šalis, beje, buvau ten gal 5 kartus), bet ji yra Lietuvos parlamento atstovė, kuri, be kita ko, čia jau ruošiasi ir rinkimam. Lai jau tie švedai ir vokiečiai susitvarkys patys, mums svarbu, kad mes susitvarkytume. Ir kaip tada su pirmu punktu? Jeigu pati pripažįsti, kad mums, lietuviams, tai nėra grėsmė, tai ar mes tikrai esam paskutiniai likę silpnapročiai, kurie nesupranta, kad ta grėsmė yra? Nes sudėjus Tavo šitas dvi mintis, tai iš esmės gaunas štai kas:

Lietuviai yra idiotai, nes nesuvokia, kad jiems gresia grėsmė, kuri negresia.

Aš suprantu, kad toks knibinėjimasis gali atrodyti absurdiškai, bet tai yra svarbu. Visgi žmogus bando pasakyti, kad tai va Jūs, mieli Lietuvos gyventojai, jau esat ant katastrofos slenksčio. Na bet keliaukim toliau.

Ten, kur to padaryti [uždaryti sienų] nespėta, net ir labai tolerantiškuose kraštuose pasipylė neapsikentusių gyventojų išpuoliai prieš migrantų stovyklas.

Labai tolerantiškuose kraštuose pasipylė išpuoliai prieš migrantų stovyklas? O tai kodėl jie puola tuos migrantus? Ir ar tai jų mums reikia bijoti? Nes Tu sakai, kad va mums tai yra nacionalinio saugumo klausimas (paskui sakai, kad nėra, bet po to vėl sakai, kad yra, tai laikysiu, kad yra), tačiau tai ne migrantai užpuldinėja vietinius, bet vietiniai migrantus? Tai ar ta nacionalinė grėsmė kyla iš europiečių? Turbūt ne tai bandai pasakyt. Bet va matai… norėjai kaip blogiau, o gavos kaip visada – absoliutus absurdas ir nesąmonė.

V. Orbano tvoros, iš kurių ne taip seniai Europa juokėsi, šiandien jau priimamos kaip pavyzdys, nors joks Vakarų lyderis to garsiai ir nepripažins.

Priimamos kaip pavyzdys kam? Kas priima tą pavyzdį, jei joks vakarų lyderis, kaip ir vėlgi pati sakai, nepripažįsta? Ar jie gal Tau asmeniškai pripažino? O tai jie nemoka kalbėti? Ar jie bijo visuomenės reakcijos? Nes jei bijo reakcijos, tai reiškia, kad visuomenės nepalaiko tokios idėjos. O jeigu visuomenės ją palaiko ir jie pripažįsta, kad tai yra „pavyzdys kaip reikia elgtis“ (turbūt tai turėjai omeny), tai Tu nori pasakyt, kad Merkel, Holandas, Kameronas yra idiotai ir jiems reikia, kad Agnė Bilotaitė iš Lietuvos kregždučių kooperatyvo paaiškintų, kuo jie iš tikrųjų tiki? Na bet judėkim toliau.

Kultūrinė grėsmė kyla, nes migrantai (ne tik šiandieniniai, bet ir jie) visiškai keičia visuomenės kultūrinę sanklodą, kuria įtampas ir skirtis, dažnai virstančias tiesiog getais ir nesantaikos židiniais. Lietuvoje netrūksta balsų, sakančių, jog įvairovė vertinga savaime ir gebėjimas ją priimti yra tikrasis visuomenės pilietinės brandos bruožas. Tai gražus mitas, deja, niekur nevirtęs tikrove. Priešingai, tyrimai seniai rodo, kad kultūrinė įvairovė mažina pilietinį aktyvumą, pasitikėjimą ir bendradarbiavimą visuomenėje.

Kaip čia dabar gaunas „ne tik šiandieniniai, bet ir jie“ – kuo remiantis Tu juos suplaki į krūvą? Palmyros horoskopais? Vangos pranašystėm? Kalbant iš esmės – sutinku, integracija yra sudėtingas klausimas, labai neefektyviai vykdytas įvairiuose kraštuose. Čia tikrai Tavo minėti kairieji daug prie šitos problemos prisidėjo, ginčytinai gerokai daugiau, nei patys imigrantai. Oi, bet palauk. Tu ne tai sakai. Čia aš jau netyčia įsivėliau į diskusiją. Tu sakai, kad tai mažina pilietinį aktyvumą ir bendradarbiavimą visuomenėj ir taip toliau. Taip rodo tyrimai. Hm. Neturiu atsakymų į šitus klausimus, bet žinau kas turi. Čia tokios Agnės Bilotaitės labai mylima tema. Einam ir pasiklausim jos, ką reikia daryti. Štai gi va toji mistinė Agnė Bilotaitė rašo, beveik lygiai prieš metus:

Tačiau nacionalinis saugumas nėra vien finansai, kariniai pajėgumai ir saugumo tarnybų darbas. Valstybė stipri tiek, kiek jos gyventojų sąmonėje stipri tos valstybės idėja. Ji stipri tol, kol gyva piliečių valia aukoti savo saugų gyvenimą dėl tos valstybės išsaugojimo. Toks pasiryžimas galimas tik jei piliečiai jaučia ryšį su savo valstybe. Valstybė negali būti vien pašalpas mokanti ar viešąją tvarką palaikanti institucija. Su ja turi sieti emocinis ryšys, bendros istorijos ir atsakomybės už jos ateitį suvokimas. Tokį ryšį užtikrinti visose moderniose valstybėse yra švietimo, konkrečiai istorijos ir pilietinio ugdymo užduotis.

Netgi ir tas pats mistinis nacionalinis saugumas grįžta į areną! Tik čia jau, Agnyt, rašai, kad tai yra konkrečiai istorijos ir pilietinio ugdymo užduotis. O tai kodėl su kitataučiais kitaip? Kodėl jiem nesiūlai to paties recepto? Ar čia šitai galioja tik lietuviam? Betgi pasirodo, kad ne:

Neįmanoma užsimerkti prieš dar vieną pilietinio ugdymo iššūkį – kitataučių Lietuvos piliečių ryšio su Lietuvos valstybe stiprinimą.

Taigi ir čia esmė yra pilietinis ugdymas! Ne ten kažkokios tai sienos, kurias kažkas kažkur ten užsislėpęs sau ne viešai pripažino, o pilietinis ugdymas. Ir žinok, koks neįtikėtinas sutapimas – tiek britai, tiek danai, tiek švedai, tiek vokiečiai lygiai taip pat kalba apie mokslo ir švietimo naudą! Tai gal ta Agnytė ir kažką čia visai protingo sako. Netgi šitas sentimentas, ypač Britanijoje – tai yra, kad kairiųjų intervencija į švietimą iš esmės kuria tokią programą, kuri moko musulmonus nekęsti valstybės, kurioje gyvena, jau daugybę kartų buvo paliestas pačių britų. Ir tada nereikia stebėtis, kad musulmonas baigęs mokyklą, kurioje mokinama, kad tai va tos mokyklos mokytojai, jų tėvai sugriovė jo tikrąją tėvynę, imasi kraštutinių priemonių, traukiasi į marginalų gretas ir taip toliau. Nagi bet ką aš čia…, gi grįžkim prie pirmo straipsnio pačios įžangos:

Politinės kairės atstovai šneka, kad turėtume dar labiau atverti savo sienas ir kultūrą, sudaryti sąlygas atvykėliams iš kitų civilizacijų jaustis kaip namuose.

O tai kaip tie kairieji čia siūlo dar labiau atverti kultūrą? Va žiūrėk Tu man, ar tik nebūsim bendrą kalbą atradę? Klausimas lieka tik toks – jei mes žinom, kad į daešą (ISIS) masiškai traukia (Europos kontekste, žinoma), leidžiasi užverbuojami visokie trečios kartos imigrantai ir pabėgėliai, kurie dažniausiai būna ne tik gyvenę, bet net ir apskritai gimę Europoje, tai kodėl tamsta „nacionalinio saugumo“ problemą įžvelgiat su nuo karo (arba kaip kai kurie mėgsta durt pirštu į Afganistaną, lyg ten situacija geresnė būtų, nei karo metu, kur Talibanas šiandien aktyvesnis, nei buvo prieš intervenciją Afganistane) bėgančiais žmonėmis? Ir vėl grįšiu prie praeito klausimo – kuom gi remiantis, vardan meškiuko meilės, Tu juos paėmei ir suplakei į vieną krūvą? Priėmėm krūvą imigrantų prieš tai, dalį jų sugadinom, tai dabar ipso facto konstatuojam, kad jau visus mes juos sugadinsim?

Ar Tu, Agne, galvoji, kad tas žmogus, kuris atvažiuoja iš Sirijos ar Afganistano į Vokietiją, po šešių mėnesių jau pakuoja čemodanus ir nori važiuot atgal iš kur atvykęs? Tai kokio velnio jam iš vis čia trenktis? Kokio velnio jam čia gaudyt tas mistines pašalpas? Tu taip tikrai nemanai, nes tai būtų absurdiška. Na, dabar net nežinau ką ir galvot apie Tave.  Gal todėl apie tai nekalbi. Viskas, ką Tu apie tai pasakai yra štai kas:

Tačiau jei žmonės ir bijo, tai jų nerimas nėra be pagrindo.

Ar tikrai? Žmonės bijo vorų. Žmonės bijo termitų. Žmonės bijo aukščio. Štai Tau mergina, kuri isteriškai bijo agurko.

 

Bet jeigu ji bijo – tai jos nerimas, akivaizdu, nėra be pagrindo. Niekad negali žinot, kada Tau tas agurkas kokią akį išdurs.

Aš jokiais būdais nemėginu pasakyti, kad pabėgėlių klausimas nėra problematiškas. Kad jis nėra susijęs su saugumu. Anaiptol, aš kaip tik ir bandau pasakyti, kad tai yra toks sudėtingas klausimas, kad aš jau mėnesį laiko ruošiuosi parašyt, bet be keletos diagramų iš surinktų duomenų, nieko nepadariau. Žinai kodėl? Nes yra toks keistas dalykas kaip atsakomybė. Žinau, žinau – rinkimai. Nors kaip ir vakarų lyderiai dėl Orbano sienos, Tu niekada to nepripažintum garsiai, kad pati sau prieštarauji, rašai nesąmones, pameti savo prieš metus turėtus idealus tam, vien tik dėl to, kad ant nosies rinkimai.

Nes Tu ir aš, Agnyte, mes abu žinom du dalykus:

  1. Kaip seksas padeda parduoti produkciją rinkoje, taip politikoje nėra didesnės pornografijos už baimės kurstymą.
  2. Tu žinai, kad visuomenė jau išsigandus, ji nežino, ką galvoti. Mes esam jauna šalis, mes dar savo gyvenimo nesusitvarkėm, gyvenam prisiglaudę prie psichopatinio buratino vedamo Rusijos režimo, o dabar iš mūsų dar reikalaujama spręsti globalias problemas. Problemas, apie kurias mes nieko nesuprantam, o ir suprast nenorim, kol savų sočiai. Todėl žmonės ir bijo. Ir Tu, Agnyte, galėtum būt principinga, galėtum pamėgint ir pasiaiškint, pamėgint suprast, pamėgint paaiškint kitiem žmonėm, tačiau daug lengviau yra tuos baimės vaisius nusiraškyt rinkimam, ką Tu sėkmingai čia ir padarei.

Ech, Agnyte… geriau jau bijotum agurko. Gal ir bijai.

Paskutinį kartą redaguota:

Mark Dice naikina leftistinę mitologiją

Visai neseniai youtube pradėjau sekti Mark Dice – aktyvistą iš JAV, kuris yra, švelniai tariant, kontraversiškas. Jis save vadina medijų tyrėjų, mėgsta pašiepti visą tą fanatišką kultą stovintį už pop žvaigždžių, tačiau tuo pačiu turi pernelyg glaudžius santykius su įvairiom konspiracijos teorijom. Aš nežinau, ar kalbant apie visokias Bildebergo grupes ir Illuminati jis iš tiesų yra toks sudužęs, koks gali pasirodyti – galbūt tai tik ilgalaikis jo eksperimentas (jis net keletą knygų apie tai yra parašęs) siekiant patraukti minėtas demografines grupes, kurios minta visom tom pasakėčiom. Ateityje tikriausiai sužinosim.

Kaip ten bebūtų, paskutiniu metu jis sukurpė keletą trumpų filmukų, kurių esmė gana paprasta – jis išeina į gatvę ir apsimeta kokios tai mandros, neįtikėtinai kairuoliškos ir dar labiau neįtikėtinai absurdiškos peticijos entuziastu (na, kažkuo panašiu kaip kad mūsuos būta su žemės referendumu, tik dar gerokai gerokai (gerokai!) kvailesnėm iniciatyvom). Visų šių įrašų bendras vardiklis yra toks, kad jis naudoja kairės sukurtą mitologinę terminologiją, tokią kaip „vyrų privilegijos“, „baltaodžių privilegijos“, „lyčių lygybė“ ir taip toliau.

Aš nesiimsiu analizuoti lyčių lygybės ar rasinės diskriminacijos problemų, tuo pačiu tik pasakysiu, kad sunku būtų suabejoti, kad tai yra egzistuojančios problemos – tokios kaip rasinis profiliavimas ar kitos diskriminacijos (manau jos būta visur) formos, tačiau apie šitas problemas visada kalbėti yra labai sunku. Ir sunku kalbėti yra kaip tik todėl, kad kalba niekada nevyksta faktais – ji vyksta lozungais.

Ginčytinai, progresyvi bendruomenė vakaruose šiandien jau yra prisikūrusi labai stiprios heraldikos ir kitokios simbolikos, kuri tapo pati savęs esme. Noras priklausyti tam tikrai ideologijai, aš gal net pavadinčiau tai naujojo amžiaus religija, yra toks stiprus mūsų kartoj, kad net ir tiesiog bendraujant su bendraamžiais darosi akivaizdu, kad bendras vardiklis vis dažniau yra būtent konformizmas, o ne tam tikra ideologinė kryptis ar vertybės – net nėra skirtumo, apie ką mes kalbėsim, apie rusišką nacionalizmą, sąjūdžio mistifikavimą, lyčių lygybės problematikos prioritetizavimą aukščiau problemų, kurios vienodai liečiai visus žmones (nepriklausomai lyties, tarkim, pvz, ekonomikos) ir taip toliau, ir panašiai. Aš laikausi įsitikinimo, kad prisiimdamas tam tikrą ideologinį identitetą (ateistas, musulmonas, socialdemokratas, konservatorius etc) – Tu neišvengiamai turi įsipareigoti kvestionuoti tą ideologiją. Taip nutinka, deja, gana retai.

Pavyzdžiui, ir save laikau liberalu ne todėl, kad liberalizmas yra kažkokia tai super-mega-viską-pakeičianti-ir-visas-problemas-išsprendžianti ideologija, o todėl, kad joje yra mažiausiai mėšlo ir žvelgiant retrospektyviai, liberalizmas lieka visiškai pasyvus daugybei konfliktų, nes laiko tokias diskusijas kaip „kurio kiaušai didesni“ tiesiog nerelevantiškom. Panašiai ir su ateizmu – jis iš manęs nieko nereikalauja ir nieko man neduoda. Pasaulyje, kur ant kiekvieno kampo Tavęs laukia žmonės norintys Tave „išgelbėti“, „atversti“, „padėti Tau susiprasti“ ir „paaiškinti, kaip Tu turėtum gyventi“ – man toks „niekas“ atrodo tarytum didžiulė privilegija.

Žodžiu, saviidentifikacijos problemos, savęs ieškojimas ir ta duobė, į kurią visada įkrenta žmogus ieškantis lengvo paaiškinimo viskam arba tiesiog tam tikros socialinės grupės galinčios suteikti palaikymą, panašu, kad bus didžioji ir pagrindinė mano kartos problema, kuri nepaiso Tavo politinių ar religinių pažiūrų, tiesiog visus vienodai verčia užmerkti realybei ir toliau aklai skanduoti savo bičiulių lozungus. Tai va. Minėti filmukai yra vienas geriausių šviežių pavyzdžių apie tai, kokią galią visuomenėje gali turėti abstraktus simbolis ir kaip juo galima piktnaudžiauti. Deja, bet įrašai anglų kalba, kaip ten bebūtų, esmę suprasti neturėtų būti sudėtinga ir nekalbantiem.

Vyro privilegijos mokestis

Mokesčio esmė gana paparasta, už tai, kad Tu esi vyras – Tau teks mokėti papildomą 10-20% pajamų mokestį. Atkreipkit dėmesį, kad vienu momentu, nepaisant to, kad pora vyrukų sutinka palaikyti tokią iniciatyvą, šalimais tuo pasipiktina moteris, pažyminti, kad tai yra moterų problemos ir jos turėtų susirasti geresnį darbą, mat ji pati uždirbanti daugiau už savo vyrą.

Uždrausti „12 metų vergovės“

Pasiūlymas vardan kovos su rasizmu uždrausti vieną ikoniškiausių mūsų laikų filmų apie vergovės tragediją. Žmonės nežino, kas tai per filmas (beje, puikus filmas, apie vyrą, kurį pagrobia ir parduoda į vergiją), bet jiem užtenka išgirsti raktažodžius „rasizmas“, „lygybė“, kad pultų pasirašinėti.

 

Baltaodžio privilegijos mokestis

Vėlgi, tas pats principas kaip ir su „vyro privilegijos mokesčiu“, tik šiuo atveju siūloma apmokęstinti visus baltaodžius. Ir vėl tie patys raktažodžiai „baltaodžių privilegijos“, „rasizmas“ etc.

Aš šiuos įrašus čia pasidėjau tiek dėl to, kad man jie patiko, tiek dėl to, kad pats lengvai galėčiau atrasti. Siūlyčiau susilaikyti nuo generalizacijos, kad štai va kairuoliai yra tokie baisūs. Visiškai tą patį galėtumėt stebėti net ir Lietuvoje su žodžiais „Rusija“, „komunizmas“, „krikščionybė“ ir n kitų. Tai veikia į abi puses. Dėl ko man šitai atrodo aktualu, kad per pastarąjį pusmetį net Lietuvoje ne kartą mačiau iš vakarų progresyvių bendruomenių atsineštą įprotį rašyti visokius absurdiškus dalykus, pvz kaip Jums toks kreipinys – „baltaodis heteroseksualus Lietuvos vyras“? Ar mums yra prasmės šitai taip analizuoti? Lietuvoje irgi egzistavo vergovė, tik juodaodžių vergų nebuvo. Kaip jau sakiau, nesiekiu čia pateikti savo vertinimo, tik siūlau du dalykus: pažiūrėti ne tik į kairuolius, tačiau paieškoti ir analogiškų pavyzdžių dešinėj, tačiau tuo pačiu ir pasikaustyt truputėlį atsargumo vertinant šitus progresyvius kairės diskursus perspektyvoje.
Ypatingai dėl to, kad kairė dažnai save puoselėja kaip kovotojus su konformizmu, kvailom tradicijom ir įsisenėjusiais barbarizmais – tai visgi į naudą yra progresyviai visuomenei būti atsargesniai ir patiems nepavirsti robotiškais barbarais. Pabaigai būtinai paklausykit maddoxo rantų apie lyčių lygybę – juose visgi yra daugiau racionalumo, nei Jūs per visą gyvenimą išgirsit klausydami tokių žmonių kaip Jolantos Bielskienės ar Margaritos Jankauskaitės, pastarųjų nelaimei:

P.s. jeigu labai norisi pakritikuoti imtį, ale „kokia čia nesąmonė iš poros žmonių gatvėje bandoma spręsti apie visą judėjimą/visuomenę/šalį/etc“ – tai gal geriau susilaikykit, nes tai iliustracija, o ne generalizacija. Visgi iliustracija to, ką pastaruoju metu ir pačiam tenka matyti gerokai pernelyg dažnai.

Paskutinį kartą redaguota:

Česlovas Milošas apie sovietmečio įtaką estetiniams pojūčiams

Ištrauka iš Česlovo Milošo „The Captive Mind“

Naujasis Tikėjimas – sovietinė ideologija, t.y. specifinė proletariato revoliucijos išraiška, kuri egzistavo po bolševikų revoliucijos bei buvo jėga diegiama ir okupuotose kraštuose.

Dar niekada nebuvo atlikta platesnė studija tirianti patirčių, mūsų atmestinai tituluojamų „estetinėmis“, reikiamybę žmogui. Tik nereikšminga mažuma žmonių tokias patirtis asocijuoja su meno darbais. Daugumai žmonių patirti estetinės prigimties malonumą užtenka vien tik pastarųjų egzistavimo fakto jų gyvenimo versmėje. Miestuose akis valiūkiškai užkliūva už spalvotų parduotuvių vitrinų, skirtingų žmonių daugialypiškumo. Stebėdamas praeivių veidus žmogus gali nuspėti jų gyvenimo istoriją.

Žmogui iriantis per minią šio vaizduotės judėjimo būta ne be tam tikrų erotiškumo elementų; žmogaus emocijos yra artimai susietos su fiziologiniais pojūčiais. Žmogus džiaugiasi suknelėmis, šviesų ir spalvų sąskambiais; Paryžietiški turgūs siūlantys atgaivą per daugybę įvairiausių daržovių ir gėlių, kiekvienos rūšies žuvų, vaisių, mėsos, varvančios per kraštus visais įmanomais raudonos spalvos atspalviais, – niekam ir nereikia šių sensacijų ieškoti olandiškuose ar impresionistiniuose paveiksluose. Žmogus girdi arijų nuotrupas variklių gaudėjime persipinančiame su paukščių čiulbėjimu, išgirstuose pasisveikinimuose ar isteriškame juoke. Jo nosis puolama besikeičiančių kvapų: kavos, benzino, apelsinų, gaivališko jūros kvapo, čirškinamų riešutų, kvepalų. Miestų dainiai, apdainavę didmiesčių rutiną, paaukojo daugybę puslapių šio idiliško džiaugsmo aprašymams. Plaukikas, kuris atiduoda save bangai ir sugeba pajusti jį supančios jėgos didingumą, išgyvena šią patirtį tarsi emociją. Aš kalbu apie tokius didingus miestų dainius kaip Balzakas, Bodleras ir Vitmanas. Atrodytų, kad šis dalyvavimo begalinėje gyvybėje džiaugsmas ir budinanti jėga kyla iš potencialumo jausmo – nuolatinės nežinomybės, paslapties, kurią žmogus amžinai gvildena. Net ir kaimiečių gyvenime, kad ir kaip smarkiai gožiamame sekinančio fizinio darbo, būta estetinių išraiškų per tradicijų ritmus, bažnytines apeigas, šventųjų paveikslus, muges, tautinius drabužius, popierines gėlių dekoracijas, skulptūras, muziką ir šokius.

Naujojo Tikėjimo šalyse miestai praranda savo buvusią išvaizdą. Mažų privačių iniciatyvų likvidavimas suteikia gatvėms nelanksčią, institucinę išvaizdą. Chroniškas vartojimo prekių deficitas paverčia žmonių sambūrius vienodai pilkais ir skurdžiais. Kai produktų vis dėl to atsiranda, jie visada būna išskirtinai antrarūšės kokybės. Baimė paralyžiuoja individualumą ir priverčia žmones prisitaikyti prie vidutiniokiškų standartų ne tik savo drabužiais, tačiau ir veido mimikomis bei gestais. Miestai tampa užpildyti tam tikro rasinio prototipo, palankiai vertinamo jo valdovų: žemi, kresni vyrai ir moterys su trumpomis kojomis ir plačiais klubais. Tai – dėka priverstinių estetinių standartų iki kraštutinumo  iškultivuotas proletariato tipas (suvokiant, kad tos pačios niūrios moterys ir kresni vyrai galėtų radikaliai pasikeisti paliesti meno – filmų, tapybos ir mados, nes Amerikos eksperimentas įrodė, kad masių komunikabilumas yra įtakingas fizinei išraiškai bent jau nemažiau, nei dieta.)

Gatvės, gamyklos, susirinkimų vietos neišvengiamai paskendusios raudonose vėliavose ir lozunguose. Nauji pastatai atrodo monumentaliai ir opresyviai, kadangi lengvumas ir žaismingumas architektūroje yra pasmerkti kaip formalizmas. Estetinių patirčių kiekis prieinamas miestiečiui Naujojo Tikėjimo šalyse yra neįtikėtinai ribotas. Vienintele stebuklinga vieta išlieka teatras, kurio šarmas niekur nedingsta, nepaisant to, kad teatras per apibrėžtus reikalavimus turiniui ir dekorui sukaustomas socialinio realizmo. Neįtikėtinos sėkmės susilaukia tokie autoriai kaip Šekspyras, kurių vaizduotė triumfuoja net ir nepaisant itin skurdžios teatro aplinkos. Alkis imperijoje kažkam keistuoliškam, neįprastam yra toks neįtikėtinai gajus, kad jos valdovus turėtų priversti atsitraukti; ir visgi tai neįvyksta, nes jie tokius poreikius vertina kaip nuskurusias praeities relikvijas.

Paskutinį kartą redaguota: