Česlovas Milošas apie sovietmečio įtaką estetiniams pojūčiams

Ištrauka iš Česlovo Milošo „The Captive Mind“

Naujasis Tikėjimas – sovietinė ideologija, t.y. specifinė proletariato revoliucijos išraiška, kuri egzistavo po bolševikų revoliucijos bei buvo jėga diegiama ir okupuotose kraštuose.

Dar niekada nebuvo atlikta platesnė studija tirianti patirčių, mūsų atmestinai tituluojamų „estetinėmis“, reikiamybę žmogui. Tik nereikšminga mažuma žmonių tokias patirtis asocijuoja su meno darbais. Daugumai žmonių patirti estetinės prigimties malonumą užtenka vien tik pastarųjų egzistavimo fakto jų gyvenimo versmėje. Miestuose akis valiūkiškai užkliūva už spalvotų parduotuvių vitrinų, skirtingų žmonių daugialypiškumo. Stebėdamas praeivių veidus žmogus gali nuspėti jų gyvenimo istoriją.

Žmogui iriantis per minią šio vaizduotės judėjimo būta ne be tam tikrų erotiškumo elementų; žmogaus emocijos yra artimai susietos su fiziologiniais pojūčiais. Žmogus džiaugiasi suknelėmis, šviesų ir spalvų sąskambiais; Paryžietiški turgūs siūlantys atgaivą per daugybę įvairiausių daržovių ir gėlių, kiekvienos rūšies žuvų, vaisių, mėsos, varvančios per kraštus visais įmanomais raudonos spalvos atspalviais, – niekam ir nereikia šių sensacijų ieškoti olandiškuose ar impresionistiniuose paveiksluose. Žmogus girdi arijų nuotrupas variklių gaudėjime persipinančiame su paukščių čiulbėjimu, išgirstuose pasisveikinimuose ar isteriškame juoke. Jo nosis puolama besikeičiančių kvapų: kavos, benzino, apelsinų, gaivališko jūros kvapo, čirškinamų riešutų, kvepalų. Miestų dainiai, apdainavę didmiesčių rutiną, paaukojo daugybę puslapių šio idiliško džiaugsmo aprašymams. Plaukikas, kuris atiduoda save bangai ir sugeba pajusti jį supančios jėgos didingumą, išgyvena šią patirtį tarsi emociją. Aš kalbu apie tokius didingus miestų dainius kaip Balzakas, Bodleras ir Vitmanas. Atrodytų, kad šis dalyvavimo begalinėje gyvybėje džiaugsmas ir budinanti jėga kyla iš potencialumo jausmo – nuolatinės nežinomybės, paslapties, kurią žmogus amžinai gvildena. Net ir kaimiečių gyvenime, kad ir kaip smarkiai gožiamame sekinančio fizinio darbo, būta estetinių išraiškų per tradicijų ritmus, bažnytines apeigas, šventųjų paveikslus, muges, tautinius drabužius, popierines gėlių dekoracijas, skulptūras, muziką ir šokius.

Naujojo Tikėjimo šalyse miestai praranda savo buvusią išvaizdą. Mažų privačių iniciatyvų likvidavimas suteikia gatvėms nelanksčią, institucinę išvaizdą. Chroniškas vartojimo prekių deficitas paverčia žmonių sambūrius vienodai pilkais ir skurdžiais. Kai produktų vis dėl to atsiranda, jie visada būna išskirtinai antrarūšės kokybės. Baimė paralyžiuoja individualumą ir priverčia žmones prisitaikyti prie vidutiniokiškų standartų ne tik savo drabužiais, tačiau ir veido mimikomis bei gestais. Miestai tampa užpildyti tam tikro rasinio prototipo, palankiai vertinamo jo valdovų: žemi, kresni vyrai ir moterys su trumpomis kojomis ir plačiais klubais. Tai – dėka priverstinių estetinių standartų iki kraštutinumo  iškultivuotas proletariato tipas (suvokiant, kad tos pačios niūrios moterys ir kresni vyrai galėtų radikaliai pasikeisti paliesti meno – filmų, tapybos ir mados, nes Amerikos eksperimentas įrodė, kad masių komunikabilumas yra įtakingas fizinei išraiškai bent jau nemažiau, nei dieta.)

Gatvės, gamyklos, susirinkimų vietos neišvengiamai paskendusios raudonose vėliavose ir lozunguose. Nauji pastatai atrodo monumentaliai ir opresyviai, kadangi lengvumas ir žaismingumas architektūroje yra pasmerkti kaip formalizmas. Estetinių patirčių kiekis prieinamas miestiečiui Naujojo Tikėjimo šalyse yra neįtikėtinai ribotas. Vienintele stebuklinga vieta išlieka teatras, kurio šarmas niekur nedingsta, nepaisant to, kad teatras per apibrėžtus reikalavimus turiniui ir dekorui sukaustomas socialinio realizmo. Neįtikėtinos sėkmės susilaukia tokie autoriai kaip Šekspyras, kurių vaizduotė triumfuoja net ir nepaisant itin skurdžios teatro aplinkos. Alkis imperijoje kažkam keistuoliškam, neįprastam yra toks neįtikėtinai gajus, kad jos valdovus turėtų priversti atsitraukti; ir visgi tai neįvyksta, nes jie tokius poreikius vertina kaip nuskurusias praeities relikvijas.

Pasidalino
Paskutinį kartą redaguota:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*