Česlovas Milošas apie savo mokyklos metus ir lenkišką katalikybę

Milošo minimos asmenybės:

Chomikas – Č.Milošo mokyklos laikų tikybos mokytojas (tekste taip pat į jį referuojama ir kaip į „prefektą“), atitinkantis klasikinį ultrakonservatyvaus ir dievobaimingo kataliko, kuris labai brangina katalikybę, tačiau tuo pačiu itin suprimityvina žmogaus kūną, žiūri į jį su atviru pasišlykštėjimu ir yra įsitikinęs, kad viskas, kas yra biologiškai žmogiška, veda į nuodėmę.

Rozekas – Č.Milošo literatūros, lotynų kalbos mokytojas, pažiūromis artimas tam, ką šiandien galėtume pavadinti leftistu, jei ne atvirai socialistas (tekste taip pat į jį apeliuojama kaip tiesiog į humanistą), labai pedantiškas ir priekabus literatūrai, joje įžvelgiantis didelę prasmę, iš esmės renesanso žmogus.

Ši ištrauka iš autoriaus knygos „Gimtoji Europa“ – retrospektyvus ir nostalgiškas Č.Milošo savo paties gyvenimo vertinimas, yra labai daugiasluoksnė – nuo jo paties paaugliško maišto, egzistencinių paieškų, iki kultūrinių lenkų katalikybės niuansų, kurių matyt nemažai Lietuva per polonizacijos epochą perėmė sau. Nors man tai pasirodė gerokai daugiau – apie moksleivio ir mokytojo santykį, apie galią (ir atsakomybę), kuria disponuoja mokytojas, turbūt dažnai to sąmoningai net nesuvokdamas. Apie jauno žmogaus paieškų skatinamą maištą. Apie pavojus, kurie glūdį sudievinant ideologizmus ir labai sudėtingą individo santykį su dominuojančiomis pažiūromis visuomenėje, kur, iš baimės ištirpti tapus aklu visuomenės atgarsiu, žmogus lygiai taip pat rizikuoja ištirpti ir savo proteste prieš visuomenę. Ir turbūt dar daug kitų dalykų.


Be to, atradau dar vieną priežastį nepasitikėti viskuo, kas esame. Kas kiek laiko išgyvendavau stiprią religinę ekstazę ir tuo pat metu kita savo puse ją reflektuodavau, darydamas nelabai malonias išvadas. Pažvelkim, tarkime, į gerus darbus ar apsivalymą nuo nuodėmių per išpažintį. Atlikdami gerą darbą, atremdami pagundą ar nueidami nuo klausyklos galvojame, kad tokiomis minutėmis esame geri, o kartu neriame į puikybės, pasikėlimo virš kitų nuodėmę, nes nesugebame susilaikyti nepalyginę savęs su kitais; mums gaila nusidėjėlių, blogesnių už mus. Taigi ko verta dorybė? Vadinasi, nesąmoningai ėjau šv. Augustino taku, užtikdamas vieną svarbiausių krikščionybės problemų. Tuomet itin pabrėždavęs žmogaus prigimties nukrypimus prefektas man buvo artimas. Kartu jis mane atstumdavo savo reikalavimais dalyvauti apeigose. Godžiai skaitydamas vadovėlyje apie ginčą tų, kurie viską grindė Malone, ir tų, kurie šiek tiek vietos palikdavo žmogaus valiai, puoselėjau savyje polinkį į protestantizmą.

Chomikas, purtydamasis iš pasipiktinimo mūsų mutuojančiais balsais ir tabako dūmuose įžvelgdamas nuodėmę, pripažinkime, daug kur buvo teisus. Nekaltybė baigiasi, kai prasideda , arba sena nuopolio puikybė:

Būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta.”

Man ji niekada nebūdavo tokia ryški kaip sekmadienių rytais. Dėl įvairių aplinkybių mes, vyresniųjų klasių moksleiviai, užuot vaikščioję į mokyklos bažnyčią, kai kuriais mėnesiais eidavom į šv.Jurgio koplyčią. Tai buvo bažnyčia, kurią lankė vadinamoji gera draugija. Išėjus iš jos, pasivaikščiojimų vietose prasidėdavo defiliada. Karininkai atiduodavo pagarbą, advokatai ir daktarai atsakydavo į sveikinimus, moterys demonstruodavo savo šypsenas, kailius ir skrybėles. Judėdamas toje minioje arba stovėdamas skverelyje vos nesprogdavau iš neapykantos. Žmogus, mano manymu, šį tą reiškė tik savo aistromis gamtai, medžioklei ar literatūrai, kad tik joms atiduotų visa save. O čia buvo beždžionės. Kokia jų prasmė? Kodėl jos gyvena? Pakildavau į kažkokią dievišką aukštumą ir į juos žvelgdavau kaip į preparatą. Gimsta, sekundę užtrunka čia ir miršta nepalikdami pėdsakų. Maivymosi, intrigų, prielankumo, apsirūpinimo pinigais ir savęs demonstravimo teatras. Nieko kito juose nėra. Gūžiausi į save patį, pašauktą, kaip man atrodė, dideliems uždaviniams. Kitaip tariant, juos laikiau daiktais.

Patyrimas – ne viešumai, o tik sau pačiam. Nustebčiau, jei kas nors man įrodytų, kad buvo visai ne taip, kaip man atrodė, ir kad tai vadinosi „neapykanta buržuazijai“. Kadangi tos rūšies panieka, nors intelektualiai ir skatinanti, vėliau mane pastūmėjo daugelin klaidų, ir šiandien įtariai žiūriu į prieraišumą revoliucijai deklaruojančius intelektualus. Prispaustiesiems deklaruojama meilė jiems yra tik pretekstas savam žaidimui. Pretekstas yra ir galutinis geresnis supratimas (pavyzdžiui, „istorijos procesų“). Rūpi kitus nuvertinti iki objektų, o save iškelti į subjektų rangą. Jau ankstyvoje vaikystėje pranašumo jausmo sėmiausi ir iš svarstymų apie mirties visuotinumą: tie, kurie mane supa, apie tai nesusimąsto, o aš susimąstau, tad esu už juos viršesnis. Ne kitaip galų gale ir svaiginasi tas, kuris mintyse nurenginėja moterį gatvėje: labiau už seksą jam rūpi pati galia.

Galima nuogąstauti, jog buvau potencialus budelis. Ir toks yra kiekvienas, kuriame pradedant jo  įsiveisia gamtamokslinis mąstymo būdas. Pagunda visuomenei taikyti evoliucijos dėsnius netrukus būva beveik neįveikiama. Tuomet kiti susilydo į „masę“ priklausomą nuo vadinamosios didžiosos raidos krypčių. O jis savo protu manosi suvokiąs tas didžiąsias kryptis, arba yra laisvas ir viršesnis už kitus.

Jei dėl ko nors privalėčiau eiti išpažinties, tai dėl to. Tačiau reikalas tampa pernelyg komplikuotas, kuomet, kaip įprasta, kiekvieno žmogaus polinkį atsitverti nuo kitų didina sadistinė penkiolikmečio vaizduotė. Tai ar aš buvau kaltas, ar Adomas manyje? Galop visoje mano esybėje jau kaupėsi protesto dvasia ir aš atvirai sukau karo taku.

Dalyvavimas apeigose kartu su beždžionėmis mane žemino. Religija yra šventas dalykas, ir kaip čia gali būti, kad jų Dievas kartu yra ir mano Dievas? Kokią jie turi teisę Jį pažinti?

„Kai Tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje.“

Tarp neabejotinai žemesniųjų veikiau vertėjo pasiskelbti ateistu, jei norėjai palikti nevertųjų ratą. Vertėjo griauti religiją kaip visuomeninio etiketo taisykles ir prievartą. Kaip matyti, mano kovoje su Chomiku į vieną susipynė ir geriausi, ir blogiausi motyvai. Nepriklausomybės skonis, pasibjaurėjimas bet kokia veidmainyste, sąžinės laisvės gynimas ėjo greta intelektinės arogancijos, įsitikinimo, kad suprantu daugiau už bet ką kitą, ir nedrąsaus rūpesčio dėl nekaltybės. Viskas prasidėjo smulkiais susirėmimais arba klastingais klausimais apie dogmų subtilumus, užduotais prefektui per pamokas. Karas įsibėgėjo net ligi atviros batalijos, kai viešai pareiškiau, jog įvedus korteles [pažyminčias, kad moksleivis nuėjo išpažinties, kuri buvo neformaliai privaloma – aut.pastaba] nevaikščiosiu išpažinties. Chomiką, pradedantį mums paskaitą, tikriausiai krėtė vidinis šiurpas. Klasė apskritai laikėsi pasyviai, tik murmėjimu reikšdama laukinį pasitenkinimą, kurį teikė reginys vieno pakvaišėlio kautynių su mokyklos autoritetu. Tačiau nusususi avis ją užkrėtė įžūlumu. Chomiko susierzinimas pasiekė tokį laipsnį, jog net tada, kai sėdėdavau ramus, žodžio viduryje pertraukdavo savo kalbą ir man šaukdavo:“Tavo veido išraiška nepadori, išeik už durų!“ Jei tai būtų tik nuo jo priklausę, tikriausiai būtų mane išvaręs iš mokyklos, tačiau mokytojų grupė, kurią galima pavadinti Rozeko partija, mane gynė kaip „gabų“.

Nemenka konflikto priežastis buvo ir ypatingi lenkų katalikybės bruožai. Juos formavo konfesinės periferijos krašto situacija, ypač XIX amžiuje, arba pasipriešinimas protestantiškajai Prūsijai ir stačiatikiškajai Rusijai. Visa lenkų kultūra skleidėsi Vatikano orbitoje, ir neilgai trukęs Reformacijos fermentas bei didysis ginčas veikiau žadindavo susidomėjimą popiežija negu nuo jos atitolindavo. Kai po valstybės žlugimo kėlėsi žaizdotas nacionalizmas, tarp sąvokų „lenkas“ ir „katalikas“ buvo padėtas lygybės ženklas. Carizmo laikais to tikėjimo pakeitimas į stačiatikybę buvo tolygus pašalinimui iš bendruomenės: toks žmogus kaip galimas arba jau veikiąs kolaborantas nebuvo vertas pasitikėjimo. Taigi religija tapo institucija, kuri padėjo saugoti tautinį atskirumą, ir tuo atžvilgiu lenkai priminė Romos imperijos žydus; o kad panašumaas būtų didesnis – ir lenkams netrūko nesianizmo proveržių. Toks stiprus junginys sukėlė baisią neviltį Rusijoje, kuriai lenkų nepavyko suvirškinti. Tačiau šie brangiai mokėjo už savo atsilaikymą prieš išorės spaudimą: ten, kur neįmanoma atskirti, kas yra tautos, o kas religijos paprotys, religija virsta į visuomeninę, konservatyvią ir konformistinę jėgą. Tuomet, mėgindami nutraukti saitus, kuriais mus apraizgo aplinka, kartu atakuojame ir ją pačią. Mano protestas prieš jausmingus mitus ir tautinio elgesio taisykles, prieš stabilias ir nerimui atsparias senienas ar prieš galantišką draugiją pasivaikščiojimų vietose buvo gana suprantamas, jeigu jį atskirtume nuo įtartinų prieskonių. Iš kur jis kilo, nelengva būtų nustatyti, tikriausiai iš jautrumo laiko Zeitgeisto [laiko dvasios] fluidams, nors tai irgi nedaug ką paaiškina.

Lenkų katalikybė, nors ir giliai įsišaknijusi protuose, o rusams sukėlusi liguistą neapykantą Vatikanui, pirmiausia išliko dėl prisirišimo prie liturgijos. Joje silpnos Biblijos tradicijos, Apvaizdos egzistavimas laike buvo be turinio, kuris leistų stebėti išorines formas jų raidą. Niekuomet su Chomiku neatvertėme Senojo Testamento, kurį jis laike mums neteiktina knyga. Tačiau jeigu jis būtų nors dalį tų valandų, kurias humanistas skirdavo vienai Horacijaus eilutei, skyręs, pavyzdžiui, Jobo knygos skaitymui ir komentavimui, mums būtų buvę daugiau naudos už jo trumpus pranašų apibūdinimus, daugiausia skirtus Kristaus prefigūracijoms. Galėjo mums paaiškinti, kokia svarbi slėpinio požiūriu yra pagarba, įsakanti nutylėti net ir aukščiausiąjį vardą. Taip pat galėjo mus pamokyti, kad judaizmas – priešingai negu senovėje jo varžovai su savo pasaulio cikliška vizija – Kūrimą suprato kaip eigą, kaip dialogą, kaip nuolat modifikuojamų klausimų ir taip pat modifikuojamų atsakymų kilimą, ir kad tą savybę iš jo paveldėjo krikščionybė. Taip elgdamasis jis būtų mus paskiepijęs nuo godaus aksiomų graibymosi, mes būtume žinoję, kad žmogiškieji dalykai tampa, o ne tik yra, kitaip tarus, mus būtų supažindinęs su istorija. Tačiau jis neturėjo vaizduotės ir nuo dabarties spaudimo atsitvėrė savo stingios laikysenos kliūtimi.

Be to, lenkų katalikybei būdingas stiprus polinkis nuodėmę suvokti beveik kaip prasižengimą romėnų teisėje, ir Chomikas čia nebuvo išimtis. Tai ne visiškai atitiko jo gilų įsitikinimą apie esminį [žmogaus] sugedimą, kuriam nėra išsigelbėjimo. Ir jis gausino kazuistinius rebusus, tarsi taikydamas baudžiamojo kodekso maksimą: nullum crimen sine lege [be nusikaltimo nėra įstatymo]. Ar nuodėmė ką nors suvalgyti lygiai pusiaunaktį, jei rytą reikės priimti Komuniją? Kada pasninko nesilaikymas yra didžioji nuodėmė, o kada paprasta? Ką galima veikti sekmadienį? Kas atsitinka su nekrikštytais vaikais jiems mirus, jeigu jie negali patekti nei į Skaistyklą, nei į Dangų? Tų kliūčiu gausybė stulbino. Šia prasme Chomikas buvo Senojo Testamento žynys. Kadangi buvau skrupulingos sąžinės, visą laiką nešiojausi nuodėmės jausmą. Galima atspėti, kad tasai jausmas dar labiau buvo susijęs su lyties klausimais. Katalikybė šiuo atžvilgiu yra gana tolerantiška, tačiau didžioji mūsų prefekto auklėtinių dalis tikriausiai niekuomet neišsivadavo nuo sužalojimų, ir kiekvienas seksualinis aktas, net Bažnyčios palaimintas, jiems buvo blogis. Išeitis galėjo būti tik manichejiška: planinga paleistuvystė, nugalint patį save, nes elgesio idealas apskritai yra nepasiekiamas.

Chomikas iš tikrųjų nemokėjo mums parodyti, kad egzistuoja moralinė pareiga kitam žmogui. Jo bausmių ir atlyginimų sistema (paragrafai su numatytomis sankcijomis) buvo įcentriška, skirta individualios sielos išganymui, kitiems atiduodant tai, „kas jiems priklauso“, ir atitiko tik negatyvią sąlygą, tarsi rimtas darbas prasidėtų tik uždarius langą, pro kurį išgainioti įkyrūs vabzdžiai.  Bet tai nereiškia, kad jis mus skatino kontempliacijai, – tik ritualiniams apsivalymams, kurių objektas esame mes patys. Ir čia pastebiu vieną lenkiškosios katalikybės bruožą. Ji ryškiai pabrėžia atsakomybę kolektyvinėms esmėms, t.y. Bažnyčiai ir Tėvynei, didele dalimi tapatinamoms, tačiau į žemesnę vietą nustumia atsakomybę gyviems ir konkretiems žmonėms. Ji palanki įvairių rūšių idealizmui ir absoliutina veikimą: jos horizonte visada turi būti dideli tikslai. Iš to, galimas daiktas, kilęs lenkų polinkis į didvyriškus proveržius ir lengvabūdiškumą ar visiškas apsileidimas bendraujant su kitu žmogumi ir net abejingumas jo kančioms. Nešioja korsetus, Romos korsetus, kurie plyšta po tam tikro alkoholio kiekio, ir tada iš po jų išsiveržia chaosas, rečiau sutinkamas Vakarų Europos kultūrose. Religija lenkams retai kada yra vidinė patirtis, dažniausiai tik reikalavimų, pagrįstų įpročiais ir gentiniais prietarais, rinkinys, todėl jie amžinai yra Platono Visuomeninio Gyvulio nelaisvėje. Jų literatūra persunkta pareigos kolektyviniams objektams (Bažnyčiai, tautai, visuomenei, klasei) ir iš to kylančio kibirkščiavimo. Nieko nuostabaus, kad kai kurių jų neigimo jėga buvo tiesiog proporcinga tos tradicijos jėgai.

Kunigas mane laikė ateistu – ir klydo. Tiesa, ton klaidon jį stūmiau iš pavydo: tai, kas paslėpta, mums brangesnis dalykas už tą, apie kurį skelbiame viešumoje. Vėliau pastebėjau, kad panašių polinkių turi kriptokatalikai, priklausę komunistinės valstybės aparatui. Jų religingumas buvo uolesnis už atvirai praktikuojančių religingumą. Kad tapčiau ateistu, turėjau per maža duomenų, nes visą laiką gyvenau nuostaba, tarsi prieš uždangą, kuri juk vieną gražią dieną turi prasiskleisti. Mano temperamentas buvo kontempliuojantis, nelinkęs į aktyvų gyvenimą, ir gamtamokslinius užrašus, laiką prie mikroskopo ar – paskui – literatūrą veikė tas pats viename taške sustingusio dėmesio principas. Be to, namuose religiniam maištui nebuvo preteksto. Tėvo abejingumas nelėmė, nors taip dažnai atsitinka, motinos šventeiviško uolumo; ji buvo praktikuojanti katalikė, tačiau neperdedanti praktikos svarbos. Užtat visa, kas vyko, jai atrodė susieta tarpusavio ryšiais, lemta, o ten glūdįs slėpinio kultas rodė, koks tąsus šiek tiek pagoniškas misticizmas, taip dažnai sutinkamas Lietuvoje. Pasaulis jai buvo sakrali vieta, nors ta mįslė turėjo būti įminta po mirties. Jos tolerancija atsiskleisdavo tokiu sakiniu:“Dievą garbina kas kaip moka“, ir, atrodo, jai būtų buvę sunku pasakyti, kad tikra yra tik katalikų religija. Stingios Dangaus ir Pragaro kategorijos ištirpdavo jai gūžtelėjus pečiais:“O ką mes žinom?“  Mano avantiūros mokykloje su mokytojais jos visai nedomino.

Kaip vertinti visatos grožį ir kartu jos matemtinį žiaurumą? Kur čia regimybė ir iliuzijos, o kur tikrasai turinys? Sutraiškydavau vikšrą ant tako, tartum daryčiau seksualinį nusižengimą: nesinorėtų to daryti, tačiau darome, nes gyvename žemėje, įsukti į daiktų orbitą. Koks skirtumas, ar ją sutraiškysiu atsitiktinai, ar pastebėjęs, kad ją jau liečia batas, ir įsitikinęs jos esimu spustelėsiu koja, įpykęs, kad toks esu? Jeigu Dievas yra blogas, kaip gali pateisinti mano maldą? Kuomet Chomikas mane varydavo lauk, aš, maištautojas, ieškojau savo kelio. Pagalbos ieškojau dviejose knygose. Tai buvo šv.Augustino Išpažinimai ir Williamo Jameso Religinis patyrimas.
<…>

Amžinai pagrimzdęs į didžiąją visumą, buvau, kaip sakoma, giliai religingas. Katalikų bažnyčia imponavo savo milžiniškais statiniais, ji žvelgė mano pusėn atidėdama nuosprendė, nereikalaudama nieko kito, tik disciplinos. Be visa kita, aš, stropus Bažnyčios istorijos skaitytojas, pripažinau, kad disciplinos reikia, nes pats ko nors kita nemokėčiau surasti. Ar tai nebuvo rezignacija? Nepraradau vilties, kad tą kryžiažodį man pavyks išspręsti ir sudėlioti iš naujo. Chomiko vaidmuo sumažėjo, jis jau pasitraukė iš pirmojo plano. Vargšas žmogelis, tačiau ar žmogiška institucija, kartų skruzdėlynas, galėtų atsisakyti tokių kaip jis atramos? Paskutinaisiais metais prieš baigiant mokyklą tarp mūsų nusistovėjo ne itin nuoširdus mandagumas. Tikriausiai suvokė, kad jėga manęs neįveiks. Kai jis nustojo mane atakuoti, nuėjau iš pažinties. Paklusnumo Būčiai aktas turėjo būti grynai savanoriškas ir asmeniškas, be visuomenės papročio prievartos. Prisiekiau pats sau, kad niekuomet nepasirašysiu sutarties su lenkiškąja katalikybe – nebūtinai vartojant šį terminą – arba kad nepasiduosiu beždžionėms.

Šiandien prieš mane jie abu. Riešutinės Rozeko akys trumpam aprėpia mus, sėdinčius suoluose. Iš po Romos senatoriaus kaukės kartais šmėkšteldavo atidaus valstiečio vaiko veidas iš Tatrų priekalnių kaimelio. Vaikšto už nugaros sunėręs rankas ir sverdamas žodžius pasakoja apie Augusto rūmų gyvenimą. Chomikas kažko graibosi sutanos klostėse ir išsitraukia nosinę. Kadangi nelabai švari, naudojasi ja diskretiškai, laikydamas kumštyje. Paakiai pamėlę, veide nemigo nakties nuovargis. Abu man buvo tarsi sviediniai, sprogę vėliau negu galima buvo tikėtis. Pirmajam esu dėkingas už tą nepasiteinkinimą, kuris mane kankino pirmųjų mano literatūrinių bandymų metu. Romantiškas liūdesys ar įkvėpimų automatizmas užgoždavo aiškios, logiškos struktūros ilgesį, tačiau jo pašalinti nepajėgė. Kitam esu dėkingas už jautrumą pragaro sieros kvapui, esminį dualizmą, sunkumus užmegzti draugystę su mumyse esančiu kitu, kurio nevaldome, tačiau dėl kurio raustame iš gėdos.

Pasidalino
Paskutinį kartą redaguota:

2 komentarai “Česlovas Milošas apie savo mokyklos metus ir lenkišką katalikybę

    • Giedrius Alasevičius
      Giedrius Alasevičius

      Deja, tenka pritarti. Primena mano paties vertimus labai paskubomis iš vis ignoruojant stilistiką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*