Jeigu balvonai turėtų metraštininką

Kiekvieną dieną, išskyrus savaitgalius, didžiąją vasaros dalį, tada, kai reikia rūpintis savo karjera, tais momentais, kai meilužė (arba meilužis) pasiima laisvadienį iš kokio nors ūkio ministerijos traktoristų departamento inovacijų padalinio Prezidento pareigų, arba kai trigubai jaunesnė jaunai nauja žmona naktį iš sekmadienio į pirmadienį išsekina, žodžiu, kiekvieną dieną, maždaug keturiasdešimt dienų per metus, 141 balvonas susirenka Gedimino prospekte. Iš tiesų jų niekada nebūna 141, nes balvonai svarbūs žmonės, todėl retai taip sutampa, kad visi susirinktų į vieną vietą, juoba, kad kitaip nei įprasta sustabarėjusioms monolito plokštėms, jie dar ir mobilūs, todėl mėgsta važinėti po Lietuvos kaimus ir miestelius, leisti varguoliams (taip balvonai vadina kastą, esančią bent jau 7 pėdomis žemiau jų) pasimaudyti balvonų šlovės spinduliuose.

Ne pily, o prospekte, nes į pilį reikia keltis funikulierium, o tą pastatė bene garsiausias balvonas nepriklausomos Lietuvos istorijoj – balvonai nemėgsta kitų balvonų monumentų (nes labai bado akis, kad va jau to balvono tai būta daug pasiekusio – „net savo funikulierių pasistatė“ – kartais sako balvonai), balvono egzistencinė prasmė iš esmės remiasi poreikiu tapti gyvu monumentu. Daugelis jų tokiais ima jaustis vos tik gavę kortelę nuo Gediminkės, bet kai kurie yra gerokai labiau ambicingi. Matot, balvono gyvenimas yra sudėtingas, balvonai visada ir visur varžosi tarpusavyje. Net ir tada, kai drauge stovi prieš varguolius ir deklaruoja vienybę. Balvonams rūpi jų reitingai. Reitingai varguolių tarpe. Reitingai balvonų tarpe. Todėl jei netyčia kur kokią gatvę balvono vardu pavadintų – jau praktiškai reikštų visraktį nuo Šv.Petro vartų. Bet dažniausiai taip būna tik po mirties, todėl visas balvonų gyvenimas yra tarsi vaikščiojimas peilio ašmenimis – ar man pavyks?

Balvono pagrindą iš esmės sudaro amorfiška masė su narciziškumo prieskoniais, todėl jis neturi asmeninio identiteto. Už tai jis visą savo gyvenimą paskiria mėgindamas visur palikti savo pėdsakus. Balvonas vis dar neatrado savęs – jis nežino, kuo jis norėtų būti, jei galėtų nebūti balvonu, tačiau jis puikiai žino, kuo būti nenori – jis nenori būti balvonu. Bet kaip? Kaip nebūti balvonu? – klausia savęs dažnai balvonas, bet tie klausimai greitai pranyksta, nes jo akis patraukia jį garbinančių varguolių minia, kuri laukia naujo dekreto, naujo dekalogo, naujų instrukcijų, kas yra balvonai ir kas nėra, ir kaip netapti pačiam balvonu.

Varguoliai myli balvonus. Varguoliams patinka, kai balvonai jiems paaiškina, kaip nebūti balvonais. Aršiausiai ir labiausiai tuo įtikėję varguoliai ir patys tampa balvonais. Jie nebūtinai gauna raktą nuo Gediminkės, tačiau giliai giliai viduje savo špižiniam korpuse, kur laisvos tautos nešioja širdis, balvonas jaučia to rakto artėjimą. Kartais balvonas iš gediminkės leis šiaip balvonui šalia pastovėti, kartais netgi leis šalia jam stovint pakalbėti ir apsimes, kad klauso. Tokiais momentais garsiakalbis balvono rankose tampa magiška burtų lazdele. Tada jis supranta, kad irgi tapo balvonu, praėjo cementofkę, nuo šiol nebegali būti jokios abejonės – jis jau nebe varguolis ir jo visi buvę kolegos varguoliai, jau nusileido septyniomis pėdomis žemiau jojo. Dabar balvonas irgi skelbs visiems, ką daryti, kad netapti balvonu. Jis šventai tikės, kad žino, kaip nebūti balvonu. Jis aiškins kitiems. Ir visi kiti jį už tai mylės.

Bet kaip nebūna namų be dūmų, taip ir nebūna balvonų be rūdžių. Kartais taip jau nutinka, kad balvonui aiškinant, kaip nebūti balvonu, išlenda koks nors Aukščiausiasis Teismas, Konstitucinis Teismas arba netgi visai koks nereikšmingas kultūros departamentas ir paprieštarauja balvonui. Tada balvono egzistencija susiduria su grėsme: – O kas bus, jei varguoliai patikės, kad aš nesu tikras balvonas? – nė nepajutęs savęs garsiai paklausia balvonas. – Ir iš tiesų, mintys kyla įvairios. – simptomiškai ir refleksyviai dusliu balsu pasako kitas balvonas. Jie abu žiūri į tolį, tarsi savo žvitriomis akimis sugebėtų įžvelgti Visatos paslaptis. Bet staiga vaizdas subjūra, jį užstoja visokie nereikšmingi departamentėliai, susireikšminę teisėjai ir kitokios asabos, kurios turi savo darbą ir balvonų-varguolių intymūs sanguliavimai jų neįtikina.

Tada balvonai pareiškia vienbalsiai, kad visi tie teisėjai ir departamentai iš tiesų yra tikrieji balvonai ir visai nesupranta, ką reikia daryti, kad nebūtum balvonu. Nebent teisėjo ar eksperto išvados sutampa su balvono išvadom, tada balvonas atsistoja į pirmą eilę prieš varguolius ir išdidžiai jiems uždeda savo pasitikėjimo štampą. Gal net pabando pakviest į kokį balvonų sąskrydį. Bent jau pakviečia į Biplanų koncertą nueit, kad po to facebooke visi varguoliai galėtų pamatyti – abu šie balvonai draugauja ir dar labiau užcementuoja vienas kito balvonizmą. Varguoliai tokiais momentais ima šūkauti ir krykštauti. Dabar va jau gimus tokiom sąjungom – tai tikrai visi balvonų oponentai bus lengvai išnaikinti.

Bet kitos tautos, kurios neturi balvonų arba balvonų klausimas jų tarpe jau seniai yra atgulęs į istorijos vadovėlius, puikiai supranta, kad tam, jog pats netamptum balvonu, turi sukurti kažką, ko šiaip negalėtų sukurti balvonas. Kadangi balvono egzistencija grįsta nesibaigiančia baime netapti balvonu – jis tam tampa pasmerktas. Tipinis žiūrėjimo į bedugnę pavyzdys – kaip pasakytų Nyčė. Arba Nyčę probėkšmais skaitęs TSPMI studentas. Ir, iš tiesų, balvonų bedugnė yra begalinė.

Kai ilgai žiūri į balvoną - balvonas ima žiūrėti į Tave. (ar kažkaip ten panašiai - sako Frydrichas Nyčė)

Kai ilgai žiūri į balvoną – balvonas ima žiūrėti į Tave. (ar kažkaip ten panašiai – sako Frydrichas Nyčė)

Taip ir su visokiais tiltais ir kitais balvonais, ir apskritai viskuom, kas pagaminta iš bronzos, špižiaus, aukso ar akmens. Kol galvoji, ką daryti, kad neatrodytum kaip balvonas, tol neišvengiamai eini balvonizmo keliu. Per visą istoriją skirtingų spalvų, tipų ir vėliavų balvonai visus gelbėjo nuo balvonėjimo. Ir vienareikšmiškai visi tapo balvonais. Todėl bėgant laikui, ypač senosios demokratijos, suprato, kad galima atnaujinti tai, kas nepatinka, galima pataisyti, bet viskas prasideda nuo idėjos, kaip padaryti geriau, o ne valiūkiškai įsitikinus, kad vien tik retoriškai kovojant su balvonais pats tapsi kažkuo geresniu. Nuo idėjos kaip būti kažkuo daugiau, nei tiesiog “ne balvonu”. Ir balvonizmą matuoti yra lengviau, nei Jums gali pasirodyti – balvonizmas netgi turi savo debalvonizacijos metrikas. Paimi laiką, kuris buvo skirtas kovai su balvonais ir laiką, kuris buvo skirtas idėjoms, kaip tapti geresniems už balvonus. Ir palygini. Galit greitai ir patys sau primesti, kiek balvono slepias jūsyse. Liūdna, tiesa? Kai kovotojų su balvonais skaičius atvirkščiai proporcingas idėjoms kuo tuos balvonus pakeisti. Metrikos nemeluoja.

O kol mūsuose tas supratimas neatėjo – mes visi pasmerkti tapti balvonais.  Ar bent taip sako balvonų metraštininkas.

Pasidalino
Paskutinį kartą redaguota:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*