Kaip krito virtualusis talibanas prieš savivaldos rinkimus

Šiek tiek galbūt simptomiška, kad pirmas blogo įrašas pradėtas kovo 11-ąją dar ir žmogaus, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido Kaune, Kovo 11-osios gatvėj, bet, regis, tam pribrendo laikas ir aš tuo asmeniškai labai džiaugiuosi, kad ir kaip ilgai/trumpai šitai tęsis.

Liberoblio dienos epistemologija: 

Marozas – kultūriškai ir intelektualiai atsilikęs žmogus. Gali būti tiesiog dar pereinantis brandos etapą, todėl dėl to nekritikuotinas, gali būti įstrigęs socialiai pažeidžiamų žmonių rate, todėl iš esmės perimantis tą neįtikėtinai skurdžią kultūrą, kuri manifestuojasi visose gyvenimo plotmėse.

Chebra – uždara grupė bestuburių žmonių, kuriuos vienyja kolektyvinio saugumo jausmas. Kai kritikuojamas vienas – tai kritikuojami visi. Viskas šioje grupėje yra bendra – mintys bendros, idėjos bendros, smegenys bendros. Dažniausiai turi vieną ar kelis lyderius, kadangi tarpusavyje kalbėtis būtų sudėtinga dėl poreikio sumaišyti su žemėm oponentą ir neigimo egzistuojant individui. Visi likę nariai atlieka paštininkų vaidmenį – jų tikslas yra užtikrinti, kad visi jų rajone ar bendruomenėje žinotų, ką sako chebra ir kuo efektyviau bet kokiais būdais naikinti nesutinkančius taip plečiant bendruomenės įtakos ribas ir užtikrinant jos išlikimą. Įtakingiausios tokios grupės gali turėti ir politinį stogą, pvz savivaldybėj ar seime.

O kalbant apie gana dėsningus laikotarpius, tai turbūt niekada nebūtų įvykę, jeigu nebūčiau patikėjęs, jog internetai tapo šiek tiek atviresni pluralizmui. Tie, kurie, kaip ir aš, verdat facebook’e turbūt jau kuris laikas pastebėjot, kad įvyko tam tikras poslinkis ar lūžis ir tam tikras dešiniųjų tandemas, susidedantis pagrinde iš Algio Ramanausko, Andriaus Užkalnio ir Audriaus Bačiulio kaip tikra AAA batareika pradėjo pergyventi savo naudingumą.

Pradėsiu nuo to, kad buvo laikas, kai džiaugiausi visais šitais asmenimis. Išimtis tik, ko gero, buvo A.Ramanauskas, kurio humoras man visada atrodė primityvus ir apgailėtinas – didele dalimi dėl to, kad augau gi vaikystėj tarp visokių marozų ir mergaičių, o Ramanauskas visada labiausiai atstovavo tą marozinę kultūrą ir visos kultūrinės nuorodos visada būdavo būtent į tą marozišką kultūrą. Vienas turbūt liūdniausių momentų iš mokyklos laikų, tai kai perėjus į Gimnaziją, kur patyriau kultūrinį šoką pamatęs intelekto lygį tarp paauglių atėjęs iš tipinės (ir netgi tarp tipinių vienos prasčiausių) vidurinės Kauno mokyklos, vieną dieną išgirdau vaikus rėkaujančius „kas ravi šieną?“ – tai tiek imbiciliška, kiek ir infantiliška – tiek humoro, tiek ir turinio prasme, ar bent jau taip atrodė jau tada, būnant vos 16-os. Nesupraskit klaidingai, humoras, kaip ir menas plačiąja prasme – yra baisiai asmeniškas dalykas, bet mano santykis su tuo visada buvo kritiškas. Gali mėginti gintis, kad net ir koks „Radioshow“ pasiūlo tam tikrą socialinės kritikos pasažą mūsų baisiausiai nuskurusiai politinei realybėj, bet tiesa išlieka labai paprasta – visi kada nors žiūrėję tą „Radioshow“ labiau juokėsi iš tualetinio popieriaus laiškų, Albino gargaliavimo, visokių rebeliškų „blet“ ir „nachui“, bei to keisto disonanso, kurį sukurdavo vien jau tokia leksika Lietuvos grietinėlės kontekste.

Kitaip tariant, net ir nemėgstančiam Brazausko ar Landsbergio socialiai skurdžiam individui yra visiškai intrinziškas supratimas, kad jiems išdygus prieš jų veidą – jis niekada jų negalėtų „pasiųsti nachui“. Ir kad ir kiek mes apologetikos čia beprirašytume jau pačiam Ramanausko kūrybos turiniui, esmė išlieka ta pati – jie taiko tiek į išsilavinusio žmogaus vidinį marozą, tiek būtent į marozų kultūrą apskritai, skirtumas tik toks, kad vieniems tai – uždraustas vaisius dėl etikos ir moralės apribojimų, o kitiems – tai uždraustas vaisius dėl gyvenimiškos realybės, kur dėl savo paties kvailumo jie paprasčiausiai visą gyvenimą bus įsprausti į socialinį ratą, kurio kolektyvinis mentalinis pajėgumas kokį pusantro karto pranoksta babuinų bandą, tik pastarieji dar ir turi gerokai labiau išlavintus kooperacijos įgūdžius. Ir viena pagrindinių priežasčių, kodėl A.Ramanauskas gana sėkmingai sugebėjo pasiekti tą mistinį paprastą žmogų yra ta, kad jam jis iki kaulų smegenų pažįstamas, pažįstamas taip, kaip veidrodžio atspindys, nes jame jis būtent ir mato tokį patį mistinį paprastą žmogų.

Panašiai buvo ir su Andrium Užkalniu. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl toks žmogus kaip jis mums buvo reikalingas, tai jo sugebėjimas nachališku rašymo stiliumi, t.y. forma pasiekti tuos socialinius ratus, kurių šiaip jau per konstruktyvų dialogą pasiekti yra beveik neįmanoma. Taip pat aktyviau mobilizuoti demografijas, kurios dar kultūriškai tik pereidinėja tam tikrą minimalų brandos etapą – kaip antai didelė dalis dar neturinčių balso teisės. Pridėjus jo kritiką sovietmečio nostalgijai – tai ginčyčiausi, kad jis padarė neįtikėtinai nuostabų darbą, tačiau čia iškilo kita problema, kuri išryškėjo jau pačioje pradžioje, tai chebros mentalitetas. Yra labai sunku rašyti ne tik marozams, nes tada Tu privalai pateikti tam tikrą turinį. bet čia iškyla pagunda daryti tai, ką marozas daro geriausiai – kompensuoti turinio kokybės stoka savo chebra ir dar didesniu nachališkumu. Taip, laikui bėgant, ir įvyko, ir ėmė vykti vis dažniau ir dažniau. Šita prasme A.Užkalnis dar buvo kiek protingesnis už savo kolegas, nes jis niekada nesistengė ginti, jog tai, ką jis rašo – neturi absoliučiai jokios vertės turinio prasme. Jis niekada nebandė eiti į dialogą su manančiais kitaip arba apskritai gebančiais manyti – jis juos blokavo, naikino, ant jų siundė savo chebrą tam, kad būtų išsaugotas autoritetas. Bėda save pastačius į tokią poziciją, kai palaikymo prasme Tu remiesi į žmones, kuriems giliai nusispjaut, kad A.Užkalnis nežiūrėjo JAV Prezidentų debatų, tačiau visvien parašė visą straipsnį apie tai pažiūrėjęs vieną ištrauktą iš konteksto Obamos citatą DailyMail, yra ta, kad taip ribodamas kritiką ir apeliuodamas į nelabai ką suprantančius ir nieko neanalizuojančius žmones, Tu greitai iššauksi kritiką iš tų, kurie žino ir supranta daugiau už Tave. Ir po vieną Tu juos gali sodinti žemyn, tačiau laikui bėgant vienas po vieno žmonėms ims užduoti sau klausimą „kodėl vienas po kito kompetentingi žmonės nesutinka su A.Užkalniu?“ ir taip iš esmės atsiras tam tikra nematoma opozicija.

A.Bačiulis savo ruožtu buvo visai kitoks, nei likusi šitos išsikrovusios batareikos dalis. Kitaip nei tie du – jis realiai galėjo (ir tikriausiai vis dar gali) pasiūlyti ir kokybišką turinį. Ir nors žmogus (neveltui pasivadinęs Protingas Chamas) niekada nevengė išsityčioti iš savo oponentų, tai nebuvo taip svarbu, nes net ir jo neapkentę oponentai, negalėjo ginčytis su žmogaus erudicija, ypatingai kalbant apie Lietuvos vidaus reikalus, politines peripetijas ir panašius dalykus. Kaip ir daugelis mūsų – jis nebuvo nešališkas, nes rodė akivaizdų ir beveik besąlyginį palaikymą konservatoriams, nors ir pastoviai įkišdavo savo narystę Liberalų Sąjungoj kaip neva kokį tai tariamą įrodymą jo liberaliom pažiūrom, tačiau vėlgi – tai nebuvo jokia problema, o daugiau dėsningas rezultatas atsižvelgiant į tai, jog jo mėgstamiausios (ir įžvalgiausios) temos visada buvo Rusijos agresijos ir intervencionizmo klausimais Lietuvoje.

Būtuoju laiku aš apie juos kalbu dėl to, kad jie visi absoliučiai save diskreditavo ir laikui bėgant jų auditorija tik nyks geometrine progresija, nors žinoma, galiu būti ir neteisus. Visi jie save pozicionavo kaip kritinės minties srovę, net jeigu iš jų vienintelis Bačiulis ir sugebėdavo pasiūlyt realaus turinio, tačiau atėjus laikui kritikuoti savus – nėrė į krūmus, užsikasė smėlyje ir vardan savo asmeninių ambicijų ir baimės prieš savo chebrą pasirodyti nekompetentingais marozais, visom keturiom įsispyrę ėmė ginti savo klaidas ir svarbiausia – savo chebrą.

Screen Shot 2015-03-13 at 17.14.17

Rasa Juknevičienė savo pasekėjams pasakoja, kad absoliučios daugumos viso pasaulio mokslininkų pastarųjų 20 metų atradimai nublanksta prieš jos asmeninę nuomonę

Vienas akivaizdžiausių tokių momentų buvo Rasos Juknevičienės tiesiog šizofreniškai marginalus pareiškimas. Jūs galite nemėgti žaliųjų, galite kvestionuoti – kiek įtakos iš tiesų klimato kaitai turi žmogus, o kiek tai yra šalutinių virsmų gamtoje efektas, kiek jos turi bezdančios karvės, o kiek – automobiliai ar gamyklos, Jūs taip pat galite nesutikti su kovos su klimato kaita metodais – t.y. carbon footprint mažinimu apmokęstinant anglies dvideginį, galite sakyti, jog Jums sunku patikėti mokslininkų prognozėmis dėl to, kokią įtaką klimatui tai turės po 50 metų ir daug kitų dalykų, bet Jūs negalite neigti klimato kaitos fakto. Net ir google tobulindama savo paieškos atrankos kriterijus sukūrė „google vault“ projektą, kuris turėtų padėti žmones apsaugoti bent jau nuo tų puslapių, kuriuose vienareikšmiškai kalbos absurdiškos nesąmonės ir tai klimato kaita yra būtent vienas tų dalykų įtrauktų į šitą faktų rinkinėlį.
Ir, žinoma, du žmonės čia iškart krenta į akis – tai A.Bačiulis ir A.Užkalnis, kurie turbūt bene vieninteliai visoje interneto padangėje tokią poziciją, savaime suprantama, palaikė. Kodėl? Nes Juknevičienė irgi yra prie chebros. Bėda, kad ji yra ne tik prie chebros, tačiau ji yra ir konservatorių rinkimų štabo vadovė.
Bet čia dar ne viskas, tokie dėsningumai ir toliau kilo į paviršių. Konservatorių partijai patyrus vieną fiasko po kitus Vilniaus rinkimuose ir dar priedo turint turbūt geriausią komandą Vilniuje per visą nepriklausomybės istoriją, konservatoriai ir toliau darė tai, ką moka geriausiai – neigė savo klaidas ir puolė visus oponentus. Pirma pažiūrėkime chronologiškai į Vilniaus įvykius:

  1. Po to, kai Zuokas praktiškai įrodė tiesioginiame eteryje, kad Mantas Adomėnas daug ko nesupranta ir kad melavo dėl Vilniui tenkančios GPM dalies, praktiškai Rasos Juknevičienės iniciatyva nušalinamas nuo kandidatų į merus. Bet nušalinamas jis ne už tai, kad, liaudiškai tariant, pasigaidino, o už tai, kad susitiko su Zuoku tam, kad ateityje išvengtų tokių konfliktų! Ką tada pamatė visa konservatorių partija ir jos rinkėjai? Kad tai, kaip konservatoriai elgiasi su oponentais – gali nutikti ir jiems patiems, t.y. būsite diskredituoti, bus sukurptos konspiracijos teorijos ir būsite pašalinti. Nesvarbu, kokie Jūsų yra ketinimai iš tiesų. Tiesą pasakius, kai kurie partijos kolegos pareikš, kad Jūs esate netinkamas kandidatas dar prieš Jums paaiškinant, kur Jūs buvot ir ką darėt.
  2. Surengiami butaforiniai kandidato į merus rinkimai Vilniaus skyriuje. Manto Adomėno net nėra tarp kandidatų. Butaforiniai jie yra todėl, kad jau visi žino, kas turi kandidatuoti – Mykolas Majauskas. Tas pats Majauskas, kuris jau netrukus internete taps humoro mūza ir absoliučiai jokios patirties neturėjimą kompensuos konservatorių partijos įvaizdžio gadinimu nuvažiavęs į Londoną, kur ne vienas lietuvis po to retoriškai klausė – ar kartais kandidatas nebuvo apsinešęs. Visa jo kampanija buvo gana juokinga, nepaisant to, kad vaikinas iš tiesų galėtų atrodyti gana solidžiai, tačiau neturi absoliučiai jokios patirties, neturi jokių idėjų, o galiausiai viskas baigiasi tuom, kad konservatorių partija nusprendžia, jog iš Majausko reikia palikti tik trafaretą – t.y. žmogus masiškai pradeda vaikščioti į susitikimus su gerbiamais žmonėmis, pagrinde iš konservatorių partijos, pabrėžiama tai, kad jam kandidatuoti pasiūlė pats V.Landsbergis, net A.Kubilius parašo keletą ilgiausių paklodžių, kur lyg tarp kitko užsimena, kad M.Majauskas turėjęs kažkada kažkokių idėjų, bet jis pats kažkaip pamiršta tai pasakyti.

Nepaminėjau daugybės dalykų dar čia, bet susumuoti M.Majausko rinkiminės kampanijos kulminaciją galima maždaug taip.

mykolas majauskas vilniaus mero rinkimai 2015

Nusivylusi konservatorių partija aiškina Mykoliu Majauskui, kad jis prastesnis kandidatas į Vilniaus rinkimus, nei žali balvonai

Kai M.Majauskas pradedant MRU debatais praktiškai tapo vien tik simboliškų konservatorių lozungų aidu – pradėjo mėginti kišti Vilniaus skulptūrų temą belekaip ir belekur, į ką niekas nekreipė dėmesio, nes visi tie klausimai jau seniai išsisėmę, keitė facebook’e savo puslapio nuotraukas Ukrainos tematika ir norėjo, kad jį išrinktumėt dėl to, kad jis tiesiog yra konservatorius. Nepasisekė – nepasisekė. Tik čia įvyksta dar vienas fiasko:

baciulis majauskas Darguzaite leftistine zertva

Majauskas mokosi iš Bačiulio retorikos vingrybių. Jei nesutinka su Tavim – išvadink leftistine žertva.

Žodžiu, visa kampanija, viskas iš esmės yra tragiška, kvaila ir orientuota pagrinde į savą chebrą. Rezultatai atitinkami, Šimašiaus rinkimų rezultatai šauna dar labiau į viršų, nebelieka jokios abejonės, kad net dalis konservatorių rinkėjų balsavo už Šimašių. Kol visa tai įvyko, A.Bačiulis su konservatorių chebra rinkėjus kaltino visokiais įdomiais dalykais nuo aiškinimo, kad Šimašius dirba Zuokui

Bačiulis Majauskas Šimašius

Bačiulis pasakoja savo chebrai, kad palaikyti Šimašių reiškia palaikyti Zuoką, nes neišvengiamai Majauskas yra geresnis kandidatas

Iki pasakojimo, ką reikėtų padaryti su liberalais

baciulis byrka liberalai

Bačiulis mokina savo chebrą, ką galima daryti su vaikais ir byrka, jeigu pastarąją dar matote per savo pilvą

Panašias mintis iš esmės dėstė ir A.Užkalnis, tik jis apeliavo į tokius liberoblius kaip antai šitos grafomaniškos rašliavos autorius:

Greitai užaugo ir nuodingos gėlytės, teikusios tiek vilties, nes visi tikėjosi, kad jos nebus nuodingos. Partijų jaunimas, kuris agituoja per socialinius tinklus, tapo savo pačių parodija.

Ir taip rašo žmogus, kuris atvirai daugybę kartų agitavo už Artūrą Zuoką. Bet agitavo jis neatsitiktinai. Kaip ir neatsitiktinai Bačiulis kalba apie savo klyną ir liberalus. Kaip ir neatsitiktinai Rasa Juknevičienė „stebisi“ tuo, kad liberalai atsisako paremti A.Kupčinską, kuris padarė viską, kad meras Mikaitis netektų savo posto Kaune, tačiau jos visiškai nestebina, kai tuo pat metu Anykščių kandidatas į merus S.Obelevičius eina draugauti su Socialdemokratais ir Darbo Partija. Esu daugybę kartų sakęs, kad politikoje labiausiai netikiu vienu dalyku: sutapimais. Ne pažadais. Sutapimais. Nes politikoje labai retai būta sutapimų.

Kalbant apie sutapimus, kol konservatoriai maišo su žemėm liberalus, realybė yra tokia, kad A.Kupčinskas Kauno koalicijoje buvo su labai marga ir gražia šeimyna – Jaunalietuviais ir turbūt vienu labiausiai neišsilavinusių politikų Kauno istorijoje – S.Buškevičiumi, kuriam dar buvo atiduotas ir vicemero postas. Taip pat Liberalų ir Centro Sąjunga, kuri apskritai iškilo iki padangės su vėlgi neįtikėtinai marga persona – A.Garbaravičiumi. Kad įliustruoti, koks šaunus vyras yra A.Garbaravičius, tai priminsiu, kad baigiantis jo mero kadencijai Kaunas neišnaudojo net visų jam skirtų biudžeto lėšų, nes taigi Kaune viskas taip puiku, kad nebuvo ką daryti! Už tai kiek spėjo – tiek išnaudojo išnuomodamas visą Akropolį savo chebrai kadencijos pabaigoje. Kupčinskas niekada nepasibodėjo bendradarbiauti su Garbaravičium tokiais visiškai nereikšmingais kaip antai energetikos klausimais ar už palaikymą jam duoti antikorupcijos skyriaus pirmininko pareigas Kaune. Bet koalicijoje taip pat yra ir žavūs socialdemokratai, bei dar žavesnė Tvarkos ir Teisingumo partija.

Niekada niekada šitai netrukdė nei A.Bačiuliui, nei A.Ramanauskui, kuris netikėtai prabilo savo neįtikėtina meile Kaunui ir gailesčiu, kad negali balsuoti už tokį sąžiningą ir puikų vyrą A.Kupčinską, nei pačiai R.Juknevičienei. Netrukdė jiems ir tai, kad Kauno konservatoriai nesutaria su liberalais. Bet jiems visada trukdė Šimašiaus reitingai.

Ir po paskutinių savivaldos rinkimų realybei akivaizdžiai subadžius chebrai akis, chebra pasiuto. Kaip pasiuto ir visi chebros vierchai. Tokios purvo drabstymosi kampanijos kaip šįkart Kaune – mūsų Tėvynė ir regėjus nėra. Visvaldas Matijošaitis, kuris niekada netrukdė konservatoriams būdamas opozicijoj, netrukdė pradėjęs steigti savo organizaciją, kandidatuoti rinkimuose, netrukdęs netgi nusprendęs dalyvauti mero rinkimuose, per vieną naktį staiga pavirto milicininku, oligarchu, KGB kontaktu, vagimi. Kaltinimai priėjo iki tokių absurdiškai radikalių ekstremumų, kad net Coca-cola HBC Lietuva turi viešai pasiaiškinti konservatoriams, jog jie nevykdo Matijošaičio kampanijos.

Viso to katalizatoriumi tapo atitinkamai susiklosčiusios aplinkybės Lietuvos politinėje padangėje:

  • Nuoseklus liberalų populiarumo kilimas.
  • Tragiškai sugriuvusi konservatorių retorika.
  • Savivaldybių rinkimai pasitarnavę kaip padidinamasis stiklas.

O realybė galėjo būti daug gražesnė. Kai konservatoriai pamatė, kad liberalų sėkmė auga – jie galėjo pasidžiaugti. Pasidžiaugti, kad auga naujas tiltas. Konservatorių partija yra absoliučiai save izoliavus ir mes galime būti labai principingi ir sakyti, jog negalima su Darbo Partija eiti į rinkimus, bet konservatoriai to nedaro. Konservatoriai sako, kad liberalai negali eiti į koalicijas su kriminogeninėm partijom. Iškalbingas faktas čia dar yra tas, kad praeitos seimo kadencijos pradžioje A.Bačiulis buvo pradėjęs kalbėti apie potencialą koaliciją seime tarp Darbo Partijos ir Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių Demokratų. Viktoras Uspaskichas yra sakęs, kad eitų į koliciją su Liberalų Sąjūdžiu.
Ir tai gali skambėti kaip argumentas netikėti liberalais, tačiau realybėje politika nėra toks paprastas dalykas. Koalicijos reikalingos tam, kad būtų galima priimti bent kokius sprendimus. Liberalai savęs neizoliavo – kelias jiems augti atviras. Konservatoriai izoliavo – kelio jiems augti nebėra.
Tokia pati paradigma esti ir Kaune. Tik kitaip nei nacionaliniame lygmenyje – Kaune konservatoriai dar turėjo šansą augti, nes Kauno rinkimai mažai kam kada nors rūpėjo. Niekada jiems tiek dėmesio nebuvo skirta. Niekas nepyko ant konservatorių už tai, kad jie su Pakso partija kartu sudarinėja koaliciją. Nepyko net ir tada, kai įtarčiau psichiškai nestabiliam Stasiui Buškevičiui (jeigu kas nors esate su juo kalbėjęs realybėje – patys netruksite tuo įsitikinti – tai žmogus, kuris siūlė žmones į seimą rinkti per istorijos egzaminą) buvo atiduotas vicemero postas. Netrukdė nei vienam ir A.Užkalnio nuolatinės A.Zuoko agitacijos, o juk neva jų – tai turėjo būti pagrindinis jų kandidato oponentas, kad ir kas juo bebūtų! Bet per vieną naktį į Kauną dėmesį atkreipė ne kas kitas, kaip tokia ponia Rasa Juknevičienė. Ir tada atkreipė dėmesį visa šita chebra, o su tuo ir visi tradiciniai purvo pylimo, konspiracijų ir tiesiog aklo varymo metodai, nes tik taip Lietuvoje gali kažką pasiekti – sumaišęs oponentą su šiukšlėm, prigąsdinęs rinkėją, kad jeigu balsuos už kitą kandidatą, tai praktiškai visa valstybė bus išparceliuota, o jisai pats tapsiąs kokiu tai naudingu idiotu (kam – ne taip svarbu, šitą dalį prikurti galima ir po to; fanatiški rinkėjai gi klausimų neuždavinėja, jiems tereikia taikinio).

Todėl aš neabejoju, kad rinkimuose Kaune laimės Visvaldas Matijošaitis, o Vilniuje – Remigijus Šimašius. Nei vienas iš šių politikų niekada nepylė purvo. Netgi per debatus Kaune V.Matijošaitis prieš kamerą daugiau kartų pats pateisino A.Kupčinską (pvz dėl Kauno vaiduoklių), nei pažėrė jam kritikos. Labai simptomiškas pasažas, kuris rezonuoja su Obama-McCane rinkimais, kai McCane’as savo rinkėjų prašė nepulti Barako Obamos ir nekalbėti visokių nesąmonių neva jį esant musulmonu ir panašiai. Mūsų konservatoriai gi kitaip net nėra ėję į rinkimus, kaip tik su aiškinimu, kad visi išskyrus juos yra kremliaus agentai, oligarchai arba naudingi iditaio. Tuo tarpu realybė Kaune… gana paprasta.

Jau tik po rinkimų Kauno meras pradėjo bandyt viešint, ką apskritai jis ten veikė. Ir, aišku, nelabai daug jis veikė, bet vietoj to, kad reklamuotų, ką darė, žmogus su visa partija už savo nugaros buvo labiau užsiėmęs oponentų demonizavimu. Jeigu aš būčiau toks nuostabus meras, kaip A.Kupčinskas deklaruoja – aš padaryčiau visą informaciją prieinamą kuo daugiau žmonių. Aš rašyčiau žurnalistam, kad tie aiškintų kitų miestų gyventojam, kaip jie gali būti tokie sėkmingi kaip Kaunas. Aš atiduočiau tą informaciją kauniečiam, kad jie galėtų įsitikinti, koks puikus meras yra A.Kupčinskas. Net A.Zuokas tą darė ir padarė jau labai seniai. Bet tiesa ta, kad A.Kupčinskas savivaldybę valdo 7.5 metų ir Kaunas nebėra puikus miestas. Ginčytinai jis vienas blogiausių kada nors buvusių merų, o mes turėjom net Šustauską. Tiesa, pastačius jį prieš Visvaldą Matijošaitį – jis atrodo daug puikiau, bet tai viskas. Tuo tarpu Visvaldas Matijošaitis su visais savo trūkumais neturi dar vieno dalyko, kuriuo pasigirti gali Andrius Kupčinskas – neišnaudotos galimybės padėti Kauno miestui. Ir todėl jis kauniečiams reiškia viltį. Ne viltį paversti Kauną New York’u ir net ne Vilniumi, bet miestą apie kurio valdžią prabilus neapima svetimos gėdos jausmas. Viltį išgyvendinti truputėlį sovietmečio iš Kauno miegamųjų rajonų, sutvarkyti pora vaiduoklių ir apskritai paspardyti biudžetininkams užpakalius.

Bet tiek Visvaldas Matijošaitis, tiek Remigijus Šimašius neturi ir dar kai ko, ką turi jų oponentai – kolosalaus dydžio rinkiminį inkarą vardu ir pavarde Rasa Juknevičienė ir jos chebrą. Jeigu būtų turėję – kas ten žino, galbūt Majauskas, o ne Šimašius būtų II ture. Ir galite būti tikri – Matijošaičio čia nebūtų.

Tačiau nebūtų ir tiek kalbų apie Rubikoną, KGB, Oligarchus ir būtų daug daugiau konstruktyvumo. O aš net neabejoju, to nori visi rinkėjai, net ir balsuojantys už Darbo Partiją. Taip pat nebūtų ir visų tų begalinių purvo pylimų ant liberalų.

Todėl abu šie rinkimai dar ir rinkimai dėl konservatorių. Mums reikia konservatorių. Lietuvai konservatoriai yra strategiškai svarbūs. Bet tokie, kokie jie yra dabar, jie negali nieko. Jie gali tik numirti. Ir kai išauš diena, kai A.Kubiliui pasidarys gėda savo tekstuose cituoti A.Užkalnį, kai ateis diena, kai konservatorių rinkimų štabas galvodamas apie savo komandos reklamą išgirdę Algio Ramanausko vardą trumpam susipurtys nuo svetimos gėdos jausmo ir kai ateis diena, kai A.Kubilius ras šiek tiek laiko padėti savo buvusiam bendražygiui A.Bačiuliui morališkai, priglaus jį prie širdelės (spust spust) ir pasakys „Audriau, Tu fainas bičas, bet davai nebegerk, išeik į lauką prasivėdint ir suprask, kad ir mes darom klaidų, ir Tu darai klaidų, ir kartais kiti geriau už mus padaro – tai ir Tu mus padrąsink geriau padaryt“, tai aš neabejoju, jog mes palaikysime konservatorius visa širdimi ir visa siela. Gal ne visu protu, bet visa širdim tai tikrai.
Todėl balsuokit prieš chebrą.

Pasidalino
Paskutinį kartą redaguota:

12 komentarai “Kaip krito virtualusis talibanas prieš savivaldos rinkimus

  1. Galiu tik pasakyti dėkui Giedriui. Tokie žmonės ugdo mano, jauno, nesenai iškepto rinkėjo savimonę ir kritinį mastymą. Jeigu kas galite, pasidalinkite daugiau tokių pro-amateur politikos apžvalgininkų (pažiūros nesvarbu) socialiniuose tinkluose, dėkui.

  2. Dėkui! Išdėjai tai, ką aš pats visad maniau. Kad ir kaip nemėgčiau konservatorių, jų moralinis nuopolis stipriai liūdina. Ir jie turbūt nesikeis, nes to nuopolio priežastys yra tokie partiniai veikėjai, kurie iš ten tik kojomis į priekį išeis.

  3. Ojojoi koks protingas tas Kaunas su Matijosaiciu ir Sustausku priesakyje.o dar proti gesnis irnemarozas buves svietimo ministras G. Steppnavicius! Taip kad apsidairykite aplink ir pasigilinkite i dar visai nesenus i ykiu. Kiek jau turime tu lberaliu partinu ir kuria is ju patiketi.O del Juknevicienes.tai matyt apsedusi paranoja kai luriems pritariantiems siam strapsniui

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*