Sausio 13-oji kitaip

Aš nelabai galiu pasidalinti savo prisiminimais apie 1991-ųjų sausio 13-ąją, nes dar elementariai buvau per mažas. Galėčiau pasidalint senelių prisiminimais, bet jausčiaus taip tarytum bandau apsivilkt svetimus nuopelnus.
Kaip ten bebūtų, stebint iš pašalies, susidaro toks įspūdis, kad ir kitiems tos šventės nėra. Yra deklaruotini gestai, lyg savotiška prievolė, bet tikrai ne šventė. Seimo valdantieji, pavyzdžiui, nusprendė, kad jie gali sau leisti Vytautą Landsbergį vertinti ne iš pilietinės perspektyvos, tačiau iš politinės. Suprask, kaip politikas V.Landsbergis buvo labai kontraversiškas, todėl nelabai svarbus jo indėlis į nepriklausomybę – tai nedavė jam laisvės premijos.

Savo ruožtu V.Landsbergis negalėjo sau leisti tapti geresniu už kokį nors pvz A.Sysą, todėl nusprendė, kad jeigu jau šitaip – tai Seimo jis negerbs iš viso. Ne dabartinės seimo daugumos, ne A.Syso, bet seimo kaip institucijos apskritai. Seimo, kurį visgi ginti pats ruošėsi prieš lygiai 25 metus. Tai nereikia stebėtis ir kad pati sausio 13-oji atrodo keistai.

Štai R.Grigas toliau pila žibalą į politines batalijas, nes politika tęsias. Grybauskaitė kažką pasakoja apie Ukrainą, visi standartiniai ir banalūs užkalbėjimai iš visokių Graužinienių ir taip toliau, kaip ir kiekvienais metais apie tuos įvykius kažką papasakoja N.Oželytė – žodžiu viskas taip pat, kaip ir visada, kaip ir kiekvienas metais.

Tiksliau nieko. Politiniams intrigantams tai proga ir toliau varyt savo politines intrigas. Kitiems tai proga pasirgt nostalgija. Daugumai tai tiesiog užknisanti diena, kur reikia rašyti nuobodžius, banalius, gylio neturinčius pasveikinimus, kuriuos jie tingi skaityt, o klausantys – tingi klausyti. Bet mes visi apsimetam. Nes mūsų laisvė yra svarbi. Kiekvienam savo matyt. O kaip mums? 1991-aisiais dar negimusiems, dariusiems į  vystyklus, dar nemokėjusiems skaičiuot?

O mums nieko

Nes nėra jokio žiūrėjimo į perspektyvą. Štai aš pavyzdžiui galvoju pasižiūrėsiu, kas vyksta Kaune tokia proga. Visgi šventės ar ne? Tai štai naujas ir sutvarkytas Kauno savivaldybės puslapis skelbia programą:

08:00 – Paverkime.
10:00 – Paverkime per Šv. Mišias.
10:40 – Paverkime vaikams dainuojant liturgines daineles.
12:00 – Paverkime dėdami gėles ant kapo.
12:10 – Paverkime kapinėse.
12:30 – Paverkime kitose kapinėse.
15:00 – Ta proga, kad jau visvien verkiam, tai prisiminkim dar ir holokaustą – jei netyčia dar būtų galutinai nepraradusių vilties – paroda IX forte.
13:00-18:00 – Vėliavų garbintojai pasakos apie tautiškumo svarbą ir verkimo galią.
18:00 – Koncertas. Įėjimas tik su kvietimais.
18:30 – Niūraus filmo norintiems paverkti „Aš už Tave prakalbėsiu“ premjera ir susitikimas su kūrybine komanda Romuvoj.

Dabar nesupraskite manęs klaidingai – aš būtinai pažiūrėsiu ir minėtą filmą, ir jau pats šitas įrašas yra geriausias įrodymas, kad apie Sausio 13-ąją aš tikrai galvoju, kaip ir apie jos prasmę. Bet ar šitai yra normalu?

Vat sėdžiu aš dvi dienos po operacijos užtinusiais žandais, prisirijęs antibiotikų ir galvoju, jeigu sveikata leis, gal vakarop visgi kažkur save ištempčiau. Viskas, ką man siūlo Kaunas – tai paverkti. Tai gal neteisingam mieste gyvenu? O tai kaip su Vilnium? Pasirodo ten tas pats.

Fundamentalus klausimas, mielieji, yra toks: ar Jums patinka verkti? Ar Jums patinka liūdėti?

Ar išlįstumėt per lietų pasižiūrėt kažko panašaus kaip va W.Disney sugalvojo Amerikos nepriklausomybės dienos proga prieš pora metų:

Čia aišku visiškai atsitiktinis įrašas, kurį pasiūliau – galit prisigooglint tų visokiausių paradų, fejerverkų ir panašaus dalyko iki soties, mano mintis yra labai paprasta: kas bus, kai visi prisimenantys Sausio 13-ąją iškeliaus anapilin? Kuo užpildytas bus tas vakuumas?

Aš jau nebenoriu klausyt Oželytės pasakojimų 12512312-ą kartą. Ne dėl to, kad ši moteris kažkokia neįdomi labai būtų, bet tiesiog tas pats per tą patį. Vėl ir vėl. Komunistai, Brazauskas, Landsbergis, tankai, Rusija, Gorbačiovas, Aukščiausia Taryba, intrigos, Televizijos bokštas. Pabaiga.

Ne taip atrodo laisvė. Ne tik pagerbt kovotojus už laisvę reikia. Ne vien „nepriklausomybės architektas“ ir jo asmeninės ambicijos yra svarbios. Aš nemėgstu tradicijų, bet čia yra ta turbūt viena sritis visuomenės gyvenime, kur tradicijos yra tiesiog būtinos. Ir kaip ir su visom tradicijom, jas reikia puoselėt, sukurt nuo nulio – visos juk jos išgalvotos, bet visos jos yra tam, kad būtų pernešama kažkokia žinutė. Ar tikrai norim, kad ta žinutė būtų vien tik su ašarom ir tankais asocijuojama laisvė?

Todėl to aš Jums ir linkiu visiems. Susigalvoti, kaip švęsti Sausio 13-ąją. Galbūt kada nors, kaip nors tai pavirs bendra nacionaline tradicija. Gal bent kokių fejeverkų sulauksim, kurie ištrauks visus miestų gyventojus pasilabint. Pasveikint vienas kitą. Atrodytų, tiek ne daug tereikia, bet niekas nenori švęsti Sausio 13-osios. Laisvę švęsti reikia. Ne minėti, o švęsti. Kiekvieną dieną. Kartais – labai smarkiai.

Matot, prieš pora metų turėjau tokį pokalbį su viena mergina. Ji nežinojo, kodėl Sausio 13-oji yra svarbi, nors gimė tais pačiais metais. Aš jau matau, kaip būrys visokių save labai sureikšminančių ir apsiskelbusių patriotais tokį žmogų išvadina mankurtu. „Kad tik mačytų“ – kaip sakydavo mano prosenelė, bet tokių nežinančių ir nesuprantančių yra begalės. Turbūt vienetai moterų Lietuvoje žino, kas tokia buvo Loreta Asanavičiūtė, o šiais laikais tiek kalbama apie pavyzdinių lyderių stoką. Ir Sausio 13-oji jiems tik įrašas istorijos vadovėliuose.

Tai nedovanotina. Tai nėra gražu. Tai yra neatsakinga. Tai gal net pasišlykštėtina. Bet taip yra. Ir taip ir bus. Ir Jūs to niekada negalėsit pakeist, nes taip atrodo laisvė. Ta tikra, o ne idealizuota laisvė. Laisvė būti lengvabūdiškam, neatsakingam, laisvė egoistiškai ir hedonistiškai galvoti tik apie save. Taip visur ir visada atrodė laisvė. Taip visada ji ir atrodys.

neuzmirstuole

Gera pradžia – pusė darbo, o kada dabar bare galėsiu užsisakyt tokį kokteilį? Pageidautina atskiestą komunisto ašarom.

Todėl papilkit truputėlį vyno ant Sausio 13-osios. Pažerkit truputėlį fejerverkų. Paverskit šitą šventę daugiau nei įrašu istorijos vadovėliuose. Įneškit truputėlį hedonizmo. Priminkit savo draugui ar draugei. Pasinaudokit tuo kaip pretekstu atšvęsti. Nesigėdykit, jei gerai nesuvokiat šitos dienos svarbos – eikit ir pasiskaitykit, ir pagalvokit. Ir nesijauskit blogai – niekas ir neskatina Jūsų prisiminti ir suprasti, o juoba – švęsti ar pažymėti. Visi skatina Jus apsiverkti. O Jūs verkti nenorit. Suprantu. Tai ir nereikia.

Pasidžiaukit už savo laisvę sėdėt facebooke ir stalkint pusnuoges panas, už savo laisvę emigruot į Švediją skint mėlynių, už savo šlykščią laisvę valgyt tuos keistus lietuviškus kebabus suvyniotus į tortilas (bet pavadintus lavašais – kažkodėl; nesusilaikiau, nepykit), už savo teisę žiūrėt neįtikėtinai nekokybiškus lietuviškus serialus ir naktim išeit pagadint kaimynam nervų rėkaujant jiems po langais, nes nebėra komendanto valandos. Už bet kokią laisvę daryt kažką, kad ir kaip absurdiško, ko galimai daryti būtumėt negalėję, jei ne Sausio 13-oji.

Pavyzdžiui aš nebūčiau galėjęs išvykti į Daniją. Nebūčiau galėjęs pabaigti ten mokslų. Nebūčiau sutikęs visos vaivorykštės skirtingų kultūrų ir tautybių žmonių. Nebūčiau galėjęs pamatyti, kaip atrodo nuoširdžiai sekuliari visuomenė, nebūčiau galėjęs nuvykti į Palestiną, kurioje supratau, kiek daug laisvės mes turim ir koks iš tikrųjų yra jausmas tos laisvės neturėti. Daugybė įvairių ir galimai mano asmenybę, gyvenimą ir pažiūras lemiamai formuojančių veiksnių net nebūtų galėję įvykti, jei ne Sausio 13-oji.  Juk net ir ta laisvė pabėgt iš Lietuvos ir dėt ant jos skersą – juk tai ir vėl Sausio 13-oji. Tai kodėl jos nešvęsti visiems lietuviams? Manau Sausio 13-oji yra kaip tik ta diena, kuri galėtų ir turėtų tapti laisvės švente bendrine prasme.

Aš viso labo Jums sakau, kad Sausio 13-ioji gali būti. Kitaip. Ji ir turėtų būti. Kitaip. Ne dėl to, kad tai teisinga, o dėl to, kad mums reikia, kad kuo daugiau žmonių suprastų. Sausio 13-ioji be masiškumo ir be šventės tiesiog netenka prasmės, o diskusijos dėl to, kaip ta laisvė turėtų atrodyti – neduoda vaisių.

Pasidalino
Paskutinį kartą redaguota:

3 komentarai “Sausio 13-oji kitaip

  1. Viskas tvarkoj su sausio 13- natūraliai ji švenčiasi taip žmonėms ir tiek,- dar gyvi tą dieną sužeistieji, žuvusių mamos, vaikai ir žmonos, na tai ir nešaudom fejerverkų, nors laisvė,- jų aukos rezultatas, tikrai vertas fejerverkų.
    Čia su JAV nelabai yra ko lygint,tiek dėl istorinių aplinkybių, tiek dėl „šviežumo“, be to JAV turi tik vieną valstybės ir laisvės šventę, o mes-4, tai turim prabangą jas skirtingai švęst.
    O šiaip smagu, kai žmonėms rūpi kaip švęsti, nes, vadinasi, mes labai gerai gyvenam ir mums rūpi mūsų valstybė.

  2. Marius Libertarius

    Kuo toliau – tuo labiau Sausio 13 ir Kovo 11 šventimas darosi panašesnis į sovietūchinius deviatomajaus minėjimus – kur dalyviai nekantriai, su net nemėginamu slėpti susierzinimu ir nuoboduliu laukia kada baigsis visos ceremonijos, kad galėtų kuo greičiau grįžti namo ir kaip reikalas prisišveisti degtinės. Už tėvynę!
    Tas labai kontrastuoja su JAV, kur Liepos 4-toji yra šventė, savo džiaugsmingumu prilygstanti Naujiems metams.
    Aš nelabai matau kažkokių valdžiažmogių kaltės, nes jie visada rezonuoja su visuomene. O visuomenėje dabar yra masinė apatijos ir prokrastinacijos pandemija. Nenori niekas apie realias problemas klausytis, ar kažką iš pamatų keisti ir kažko laukia, kad per kokius nors ant biuletenio pasirodys dėdę kuris viską už visus sutvarkys ir padarys Lietuvoje Singapūrą.
    Liūdna realybė, kad nereikia niekam anei tų minėjimų ir švenčių – geriau duokit šilto valdiško darbo ir leiskit ramiai devynioliktą kartą Game of Thrones žiūrėti.
    Bet tuo pačiu turiu ir vilties, nes kai driokstelės ateinanti krizė ir reikės kaip Graikijoje eilėse prie bankomatų stovėti – galbūt išsipurtys žmonės iš to palaimingo miego ir pradės drauge kažką keisti?

  3. Kad gedulingai paminim tragišką įvykį, kurio dauguma liudininkų gyvi, tai gal dar nieko. Gal dar išmoksim švęsti. Bet va gruzinai, pvz, iškilmingai gedulingai pamini 1923-iųjų (!) sovietų armijos įsiveržimą į Gruziją ar tai Gruzijos okupaciją. Va čia tai žmonės rimtai gėdinasi ir liūdi, kad nepasipriešino. Jų (pro-)proseneliai nepasipriešino!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*